Siaubas! Pasirodo, šita mergina (kuri mano duktė!) gali visai nenorėti būti su manimi tada, kai aš noriu, pasirodo, jai gali nepatikti mano pyktis, šauksmai, ji (koks siaubas ir neteisybė) net gali pasakyti pastabą apie mano neklystamą elgesį, apie mano kompetenciją, apie mano muzikinį skonį ir kitus dalykus.
Pasirodo, kad nebus taip, kaip noriu aš, o bus taip, kaip bus. Ir tas „bus kaip bus“ priklauso nuo bala žino ko. O baisiausia buvo tai, kad tu turi savo pasaulį, ne mano pasaulyje – savo, bet visiškai kitą, atskirą savą planetą, į kurią aš, kaip į vonios kambarį, negalėsiu įeiti, kuri neatsidarys man vos tik panorėjus, bet prie kurios galėsiu priartėti tik žinodama slaptažodį.
Štai ir ieškau aš dabar to slaptažodžio, to slapto žodžio, kuris atrakina vartus į žmonių vienas kito girdėjimą, matymą, jautimą, supratimą ir bendravimą.
Sako, kad paauglystė – labai sunkus laiko tarpsnis, kuris kažkaip praeina ir viskas savaime susitvarko. Žiauri netiesa! Žiauri todėl, kad „kažkaip“ nepraeina niekas ir „savaime“ niekas niekada nesusitvarko. Savaime net diena nepakeičia nakties, o tik tada, kada Žemė labai tiksliai, labai sąžiningai, su didžiuliu nuolankumu ir išmintimi apsisuka aplink savo ašį.
Šitas paprastas pavyzdys yra tiesiog stebuklas! Tai dieviškos išminties ir meilės ženklas! Juk Žemė dar nė karto per tiek tūkstančių metų nesusirgo, neįsižeidė, neužsigeidė tinginiauti ar iškeliauti keliems šimtmečiams atostogų į kitas galaktikas. Ji nuolankiai sukasi ir Joniukui, ir Petrutei, ir bet kuriam mūsų.
Nuostabu, dukra, mokytis nuolankumo iš Žemės! Tai va, aš iš jos ir mokausi nuolankumo suvokti, kad paauglystė – tai pirmiausia didžiulis išbandymas man pačiai. Būtent šiuo laikotarpiu aš akivaizdžiai galiu įvertinti savo skelbiamas tiesas, vertybes. Pamatyti, kiek pati jomis tikiu, kiek esu sąžininga, garbinga, dora ir, svarbiausia, mylinti.
Nes kada sakau tau: „Padaryk taip“, tu atsakai: „Mama, aš nenoriu taip, aš noriu savaip.“ Ir štai lašas po lašo prasideda pragaro kūryba. Tada sakau: „Tu privalai“, o tu klausi: „Kodėl aš privalau?“ Ir many tikriausiai tik keli atsakymai, kad todėl, nes aš žinau geriau arba taip turi būti, nes aš taip pasakiau, arba todėl, kad aš taip noriu, kad tu paklustum, nes taip greičiau ir patogiau.
Ir šitaip aš pati įjungiu tą baisią nematomą sielos laužymo mašiną vien tik todėl, kad tingiu, nesusimąstau, nejaučiu.
Aš lyg bijau prabusti, esu lyg užkalkėjusi, sena skalbimo mašina. Susidėliojau savo minčių kompiuteryje, koks turėtų būti mano vaikas, kaip jis turi elgtis, jausti, mąstyti ir mane mylėti, kaip jis turi būti man dėkingas, pareigingas, atsakingas – na, jau labai man patogus vaikas. Ir jei tas vaikas daro ne taip, kaip aš užprogramavau, man baisus stresas. Jeigu tu nedarai taip, kaip aš noriu, tada tu būsi banditas arba dirbsi „Maximoje“ kasininke arba kokią kitą šlykštynę, bet būsi nevykėlis, nes darai ne tai, ką aš sakau, o aš sakau tai, ką gerai žinau, o gerai žinau visada.
Nėra didesnio maro už tėvų tuštybę ir bukumą, nes kada mūsų vaikai tos tuštybės nepatenkina, visa tai virsta neigiama energija, nusileidžiančia ant mūsų visų galvų kaip destrukciją sėjantis šydas. Na, aš jau per niūriai. Tiesiog, vaikeliuk, norėjau tau parodyti, kokius kartais kipšus reikia savyje sugaudyti, kad galėtum tikrai patarti savo vaikui. Reikia išmokti nepykti ant savo vaiko už tai, kad jis turi jaunystę, o tu – artėjančią senatvę, nes tavo vaiko jaunystė ugdo tavyje dieviškas savybes suvokti amžinybę.
Žinai, zuika, man garbė būti tavo mama. Nors daugybę kartų mama buvai tu, o ne aš. Kada tu meluoji, aš iš tiesų pradedu suvokti, koks yra teisybės ir tiesos skonis, spalva, ir kaip reikia siekti tiesos, kai tu pyksti ir būni nemandagi su manimi, aš išties pajaučiu, kiek kartų tave įžeidžiau, įskaudinau, nesupratau, priverčiau pasielgti prieš tavo pačios valią, netgi smurtavau, o tu vis tiek man sakei „mama“, šypsojaisi man, juokeisi. Kada tu liūdi, būni pavargusi ar sutrikusi, aš jaučiuosi didelė ir stipri kaip dinozaurė, tada visas tavo gautas šypsenas, tavo gerumą sugrąžinu tau.
Aš tau tokia dėkinga, kad tu taip myli mūsų namus, man taip patinka, kai mes kartu valgome arba tvarkomės, arba žiūrim televizorių, o Čiolė guli šalia išsikėtojusi ir tu jai glostai pilvą arba sakai: „Mama, einu pasiimti ko nors skanaus.“
Aš esu tau be galo dėkinga, kad tu iki pačios senelio mirties rūpinaisi juo. Atsimeni, tą paskutinį vakarą tu buvai šalia jo, kaip visada, sušukavai jį ir sakei, kad ateisi rytoj puošti kartu su juo Kalėdų eglutės, o jis tau pasakė, kad lauks tavęs. Žinai, snapiuk, jis išsinešė tą būsimos eglutės puošimo džiaugsmą į amžiną kelionę.
Ačiū tau labai už tai, kad tu rūpiniesi močiute. Kad tu eini į parduotuvę, sutvarkai jos namus, išmaudai ją. Žinoma, tu vis dažniau su ja baries, taip, nes ji vis bumba ir bumba, nes ji nenori suprasti, kad tu jau mergina, kad tu jau pasiryškini akis ir lūpas, kad tau jau vargas eiti su ja į sekmadienines pamaldas. O ji vis tavyje mato tą mažytę Martynutę, kuri gieda kartu su ja per Mišias, kuri valgo tai, „kas jai paduota“, kuri nesiginčija arba, kaip ji sako, „nedrasko akių“.
Ir vis tiek ačiū tau, vaikeli, už tą kantrybę, kurią tu jai skiri, ir už tuos žodžius, kai nuoskaudai atlėgus pasakai: „Myliu aš tą mūsų močiutę, juk kas ja dar be mūsų pasirūpins.“ Tai yra tokie nuostabūs darbai, tai pats gražiausias rūpestis – padėti mažiau galinčiam. Ir tu tai darai, dukra. Sakai, kad draugės stebisi, jog tu rūpiniesi močiute. Tegu stebisi, o tu – rūpinkis.
Vaikeliukai, labai sunku būti gera mama, reikia nuolat mokytis ir mokytis. Reikia suklydus sau atleisti, padrąsinti ir vėl norėti būti gera mama. Kai aš tau sakau: „Dukrele, atleisk, kad šiandien aš tokia pikta“, ir kai tu man atsakai: „Aš suprantu, mama“, būnu laimingiausias žmogus pasaulyje.
Dukra, tu taip greitai augi, tu tiek daug valgai, tu taip skaniai miegi, tu taip myli savo draugus, tu taip nuoširdžiai pyksti, tu taip uždegančiai dainuoji, kad skamba visa mūsų laiptinė, tu taip užkrečiamai juokiesi, kad abejingų nelieka, tu taip impulsyviai pasakoji, tu taip pavargsti, kad pravirktų net mamutai, tu taip smaguriauji, kad net drakoniukai tau neprilygtų. Būk ir toliau tokia.
Mano mažas cypuk.
Tavo mama