Buvo nepatogu atsakyti mylimai mamai ar močiutei, o dar labiau norėjosi tapti tvirtesniais ir sveikesniais už vyresnę seserį ar kaimynų berniuką, kuriuos taip dažnai mums rodė pavyzdžiu. Iš kur mes galėjome žinoti, kad visa tai suformuos mums labai rimtus kompleksus, su kuriais teks kovoti jau suaugusiame gyvenime.
Siūlome prisiminti, kokias frazes sakydavo mums už stalo rūpestingi tėvai ir išsiaiškinti, kaip jos paveikė dar nesutvirtėjusią vaikišką psichiką.
„Pasižiūrėk, kaip gražiai valgo tavo sesė (draugė, brolis, kaimynų vaikas). O tu jau valandą krapštaisi!“
Tėvai lyg ir pateikia sektiną pavyzdį, tačiau mažasis žmogus mąsto kitaip nei suaugusieji, jis šitą pavyzdį supranta kaip: „Kitas vaikas daro tai geriau, vadinasi, jis ir pats už mane tėvams geresnis“. Įprotis suvalgyti visą sriubą tokiose situacijose gali ir nesusiformuoti, užtat vaikas ims jausti poreikį lyginti save su kitais, ir ne savo naudai.
„Manęs nejaudina tavo norai ir nenorai. Greitai valgyk sriubą!“
Skaudu, žinoma, kelias valandas praleisti prie viryklės, o paskui žiūrėti, kaip vaikas rauko nosį ir nenori valgyti. Štai ir išsprūsta tokios frazės, po kurių vaikas per prievartą kemša į save nemėgstamą valgį su ašaromis akyse. Problema čia ta, kad vaikas nustoja manyti, jog jo norai ir lūkesčiai kam nors įdomūs. Ir jis pats niekam neįdomus, jo manymu. Įprotis taip manyti atsinešamas į suaugusį gyvenimą ir, pavyzdžiui, žmogus su nuostata „aš blogesnis už visus kitus“ jau nebegali normaliai adaptuotis kolektyve. Galbūt būtų paprasčiau tiesiog iš anksto pasidomėti, ko vaikui norėtųsi pietums?
„Viską suvalgei? Koks šaunuolis!“
Mažylis daro paprastą išvadą: kad mane girtų, visada reikia suvalgyti viską iki paskutinio kąsnio. Net jeigu nesinori. Toks noras įtikti suaugusiems dažniausiai veda į persivalgymą ir problemas su nereikalingais kilogramais vaikystėje. Šiek tiek vėliau susiformuoja įprotis valgyti „dėl kompanijos“ su kolegomis ir kimšti į save maistą svečiuose, kad neįžeistume šeimininkės. Dėl to vaiką geriau girti už realius pasiekimus. O suvalgytas maistas – ne pasiekimas. Tai viso labo suvalgytas maistas.
„Žinai, kaip brangiai tai kainavo? Visus pinigus tau sukemšam, o tu nosį raukai“
Tėvai, žinoma, moka didelius pinigus, pirkdami vaikui naudingiausius produktus, o tas „visiškai neturi sąžinės“ ir nevertina tokio pasiaukojimo! Rezultatas – kaltės jausmas. Iš pradžių vaikas jaučiasi nusikaltęs tėvams, paskui – visiems kitiems. Viršininkui, kuris jau žino, kokius skausmingus taškus paspausti, kad pavaldinys padirbėtų per išeigines. Pardavėjui, kuris taip stengiasi, kad tiesiog nepatogu nepirkti visiškai nereikalingo daikto.
„O patį gražiausią gabalėlį torto mes atiduosime…“
Kam vaikystėje nesinorėjo gauti didžiausią ir gražiausią torto gabalėlį su pačia ryškiausia rožyte? Tačiau išauklėtam vaikui tokiais atvejais buvo priimta kukliai tylėti. Ir patys geriausi gabalėliai atitekdavo miklesniems, drąsesniems, o visi kiti tylėdami nurydavo nuoskaudą. Šitaip susiformuoja įprotis atiduoti geriausia kitiems ir jaustis nevertu apdovanojimų bei pasisekimo.
„O kas ačiū pasakys? Nušluok trupinius, išsiplauk po savęs lėkštes!“
Atpažinote pažįstamas intonacijas? Mes jas girdime ir namuose, ir mokykloje. Paprastai po tokių komandų „Ačiū“ sakyti jau nebesinori net už skaniausią ir mėgstamiausią maistą. Koks dėkingumas gali būti per prievartą? Ne paslaptis, kad toks tironiškas auklėjimas pakerta santykius tarp tėvų ir vaikų ir tuo pat metu suformuoja stabilų pasibjaurėjimą buitiniais darbais namuose. Galbūt būtų paprasčiau papietavus pasidomėti, ar buvo mažyliui skanu? Ir pasiūlyti drauge sutvarkyti indus?
„Tai labai naudingas maistas ir jį reikia suvalgyti!“
Reikia! Net jeigu tas patiekalas visiškai naujas vaikui ir nekelia jam jokio noro ragauti. Kur kas naudingiau pažaisti su vaiku tyrinėtojais. Pamėginkite papasakoti, į ką panašus savo skoniu šis produktas, kokių naudingų medžiagų jame esama. Priešingu atveju jau po kelių metų gausime klasikinį pavyzdį žmogaus, įpratusio viską daryti per prievartą ir riboti savo malonumus. Kadangi „Reikia!“
„Suvalgysi sriubą – gausi skanėstą!“
Schema veikia sąlyginių refleksų lygmenyje: išsprendei problemą – gavai apdovanojimą. Psichologai tvirtina, kad dėl tokio elgesio gali atsirasti pačių įvairiausių mitybos sutrikimų, pavyzdžiui, žmogus gali pradėti „užvalgyti“ savo problemas ar atsisakinėti skanaus maisto, bausdamas save už klaidas ar nesėkmes. Ištikus bet kokiam stresui, vaiką, o paskui ir suaugusį ims traukti šaldytuvas su skanėstais. O paskui ateis kaltės jausmas dėl persirijimo. Užburtas ratas.
„Mes maitinamės tik teisingais produktais!“
Mėsos valgyti negalima, cukrus – balti nuodai, kiaušiniai – cholesterolio šaltinis… Vaikas pasidaro paprastą išvadą: „Aš mėgstu kenksmingus produktus. Tai reiškia, kad aš kažkoks neteisingas“. Tokioje situacijoje atsiranda puikus šansas užauginti bailų, įtarų, priklausomybių nuo maisto turintį žmogų. Tokie žmonės labai dažnai įpuola į priklausomybę nuo įvairių kenksmingų produktų, kuriuos jiems griežtai draudė vaikystėje.
„Ir kur tau tiek lenda? Tuojau sprogsi!“
Tokius žodžius vaikai dažnai girdi paauglystėje, kai augantis organizmas aktyviai reikalauja maisto. Blogiausia, kad būtent šiame amžiuje vaikams taip svarbu girdėti, kad jie gražūs, reikalingi, mylimi. Net jeigu vaikas turi problemų su svoriu, nereikia pastoviai jam apie tai aiškinti. Geriau drauge sukurti sveikos mitybos strategiją, nei užauginti žmogų su chronišku kaltės jausmu.