Kaip atsitiko, kad įsigijote būtent didįjį pudelį, juk yra šimtai įvairiausių kitų šunų veislių?
Pradėjau nuo sąrašo koks turėtu būti mūsų šuo: protingas, didelis, geros sveikatos, sutvertas gyventi namie, prisitaikantis prie šeimininko ritmo, nebūtų maisto vergu ir nesišertų. Suprasdama, kad šuns išvaizda yra neatsiejama nuo jo prigimtinės paskirties, skaičiau ir analizavau įvairias veisles ir visai nežiūrėdama į šunų nuotraukas dėliojau pliusus ir minusus.
Atsivertusi protingiausių veislių šimtuką, nustebau, kad pudeliai puikuojasi pačiame šimtuko viršuje - antroje vietoje, be to, turi pagarbos vertą veislės istoriją, vienintelė didelių šunų veislė, kuri visiškai nesišeria, neturi specifinio šuns kvapo ir puikiai tinka alergiškiems žmonėms, labai myli vaikus ir dievina žmonių juoką.
Kai iš naujo atradote didžiųjų pudelių veislę beliko tik įsigyti šuniuką – kokia Abros atsiradimo istorija?
Kaip pasirinkote veislyną, kokie buvo atrankos kriterijai, gal vienas svarbiausių buvo kaina?
Veislyną rinkausi atsakingai, suprasdama , kad net geriausias įgimtas savybes galima sugadinti blogu auklėjimu, daug žinojau apie „veisėjus-verslininkus“, kurių tikslas yra kuo greičiau ir daugiau parduoti šuniukų. Baisu, kai žmonės pirkdami ilgametį gyvenimo draugą svarbiausiu kriterijumi pasirenka kainą. Žinau šimtus istorijų, kai pigiai pirkti „geri, bet be dokumentų“ šuniukai nuolat serga – tada visi pinigai išleidžiami veterinarams...
Šunys yra tik dviejų tipų: ne veisliniai ir veisliniai – pastarieji turi būti su veislę įrodančiais kilmės dokumentais. Be to, pasirenkant veislyną, būtina pabendrauti su jo šeimininkais, išsiaiškinti kaip šunys laikomi, koks šeimininkų tikslas, kuo maitinami ar dresuojami. Gerai, kad dabar daug ką gali pamatyti socialiniuose tinkluose, nebūtina važiuoti į kitą šalį, kad suprastum kokiomis sąlygomis auga būsimas draugas.
Kalbėdami apie pudelius žmonės dažnai pasijuokia, neva, jie labai baisūs ir kvaili šunys. Iš kur kilo toks stereotipas?
Kadangi dažniausiai yra fotografuojami parodiniai šunys, tikrąjį pudelio veidą pamatyti sunku! O pudelių šukuosenų madas , kaip bebūtų keista, padiktavo medžiotojai. Kadangi šuo nesišeria, ilgas kailis prisigėręs vandens, apsunkindavo paukštinio šuns plaukimą - norėdami jam padėti žmonės nukirpo plaukus ten, kur jų mažiausiai reikia – paliko kailinę apsaugą ant krūtinės, sąnarių, inkstų. O ant uodegos tik tam, kad geriau matytų plaukiantį šunį – tarsi vėliavėlę.
Klajojantys cirko artistai aptikę medžioklinius šunis buvo sužavėti jų protu ir paklusnumu, o tuo metu įprastos pudelių šukuosenos buvo išpurentos, išpuoselėtos ir paruoštos scenai. Prancūzai, šios veislės puoselėtojai, gerbia istorinius veislės faktus, todėl pudelį į parodą galima vesti tik specialiai apkirptą.
Ką patartumėt tiems, kam patinka patys pudeliai, bet ne jų šukuosenos?
Nepamiršti, kad pudelis kerpamas šuo, todėl pakeitus kirpimą pudelis savo išvaizda tampa panašus į kitas veisles nukirptas trumpai, pvz. į garbanotąjį retriverį, ar net į retos veislės kurtą; užauginus barzdą, tampa panašus į šnaucerius ar terjerus; apauginus plaukais - į Rusijos aviganius. Įkvėpimo galima pasisemti ir iš Japonijoje populiarių pudelių kirpimų, viena populiariausių yra pliušinio meškiuko („teddy bear“) šukuosena. Be to, galiu garantuoti, kad trumpai apkirptas pudelis tikrai nereikalauja sudėtingos ir specialios kailio priežiūros.
Kur patartumėte ieškoti informacijos žmonėms, norintiems įsigyti šuniuką?
Yra įvairių veisėjų, vieni profesionaliai domisi veisle, daug dėmesio skiria savo šunų socializacijai ir įgimtų savybių puoselėjimui, kiti akcentuoja tik šuns išvaizdą ir gautus parodos titulus taip formuodami įvaizdį, kad šuo su dokumentais skirtas tik parodoms. Šiais laikais daug informacijos galima surasti internete.
Besidomėdama pudelių veislės istorija, atradau nemažai įdomių faktų: pudelis yra paukštinis šuo, puikus cirko artistas, mylimiausia šunų veislė Japonijoje bei Amerikoje, puikiai tinka sportui su šunimi („agiliti“), buvo netgi naudojami kaip kinkinių šunys, tarnavo Antrame pasauliniame kare, Napoleono armijoje garsusis pudelis Usorius pranešdavo apie besiartinančią priešo armiją, Čerčilis nesiskirdavo su savo mylimu pudeliu, dailininko Pikaso įkvėpėjas irgi buvo pudelis, vaidino daugybėje filmų, dažniausiai paveiksluose nutapytas šuo, aklųjų vedlys, vieninteliai šunys, kurie ieško triufelių.
Apie veislės kilmę ir išvaizdą išsiaiškinome,o kaip Abra panaudoja savo įgimtas savybes?
Abra tikrai gėdos nedarantis šeimos narys (juokiasi), todėl daug keliauja – jau aplankė net 16 šalių. Dažnai Abrą galima sutikti lietuviško dizaino bloko („Lithuanian design block“) parduotuvėje bendraujančią su klientais. Mėgsta laiką leisti kavinėse, lanko renginius.
Ar nėra taip, kad artimiau susipažinę su Abra žmonės visiems laikams pakeičia nuomonę apie pudelius ir net pradeda prašyti Abros šuniukų?
Taip, tai tikra tiesa – netikėtai atradę veislę iš naujo ir pirmą kartą pamatę gražų ir protingą pudelį (juokiasi) supranta, kad toks šuo jiems puikiai tiktų ir jau turime šių šuniukų laukiančių žmonių eilę. Mes neturime tikslo uždirbti iš veisimo, Abra yra mano hobis ir šuniukai atsiras tik tada, kada atsiras rimtai nusiteikusių būsimų šuniukų šeimininkų.
Į ką atkreipėte dėmesį, įkurdinama šuniuką namuose?
Šuniukui turi būti parenkami estetiški, nedarkantys interjero daiktai, nereiktų galvoti, kad stalą, minkštasuolį ar pietų servizą rinktis reikia, o augintinio daiktų - ne. Juk jie namuose bus apie 15 metų. O kalbant apie šuns aksesuarus, reiktų nepamiršti, kad šuns antkaklis yra toks pat svarbus kaip ir jūsų laikrodis (juokiasi).
Džiugu, kad Lietuvos dizaineriai atkreipė dėmesį į tai, kaip estetiškai ir patogiai integruoti augintinio daiktus namuose. Pavyzdžiui, dizaineris Nauris Kalinauskas jau yra sukūręs kačiukui arba mažam šuniukui dėžutę/guolį integruotą į lentyną „+“. Netrukus pasirodys naujas produktas: namas kačiuko ar šuniuko tualetui.