Kaip pastebi Lietuvos vaikų ir jaunimo centro neformaliojo švietimo mokytoja, edukologė Dovilė Žukauskaitė, savarankišumo ugdymas neretai tampa nemenku iššūkiu ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Ilgą laiką dirbę aptarnaujančiu kūdikio, vėliau vaikelio personalu, tėvai taip prie šio vaidmens pripranta, kad neretai savo nekantrumu ar komentarais užgniaužia bet kokį vaiko norą tobulinti savarankiškus įgūdžius bei saviraišką, rašoma pranešime spaudai.
„Pozicija, kad ikimokyklinio amžiaus vaikas turi būti lepinamas ir aptarnaujamas, o savarankiškumo išmoks jau mokykloje neturėtų būti jūsų moto. Anaiptol – pagrindiniai vaiko elgsenos įpročiai susiformuoja dar iki mokyklos, o savarankiški įgūdžiai sustiprina vaiko savivertę ir palengvina prisitaikymą toje pačioje mokykloje,” – teigia D. Žukauskaitė.
Edukologė pabrėžia, kad jau trimečiai turėtų suvokti namuose egzistuojančias taisykles ir elgesio normas. Savo savarankiškumą jie jau gali demonstruoti rinkdamiesi įvairias veiklas, žaisdami kurį laiką vieni bei po žaidimo susitvarkydami žaislus. Tvarkymasis turėtų tapti natūralia žaidimų pasekme, tačiau jokiu būdu ne bausme už kokį nors prasižengimą.
Keturmečiai jau geba savarankiškai pavalgyti, apsirengti. Juos jau reikėtų įtraukti į bendrą šeimos veiklą tvarkant namus ir deleguoti nesudėtingų, aiškiai suvokiamų, greitai atliekamų užduočių, pavyzdžiui, sudėti žaislus į dėžę, knygas į lentyną, savo kojines į stalčių ir pan. Jei rodo smalsumą, leiskite padėti padengti stalą, kartu ruošti valgį.
Penkiamečiai ir šešiamečiai jau verti sudėtingesnių užduočių. Jie jau geba prisiimti ilgalaikę atsakomybę, tai reiškia, gali būti atsakingais už, pavyzdžiui, gėlių laistymą, savo kambario priežiūrą, daiktų ar priemonių kitos dienos veiklai darželyje susiruošimą. Gebėjimas susirasti dominančias veiklas, taip pat svarbus šio amžiaus vaikų savarankiškumo požymis.
Anot edukologės, tėvams taip pat reikėtų nuosekliai laikytis keleto taisyklių.
Pirmoji ir viena svarbiausių – išmokti kantriai būti šalia. Pirmieji savarankiškumo žingsniai dažnai nerangūs, lėti, riekalaujantys ir paties vaiko kantrybės – neskubinkite ir nekritikuokite, o girkite net ir mažiausias pastangas bei pasiekimus, skatinkite pamėginti, pradėti, pabaigti, ieškoti sprendimų, kai nesiseka. Savo perdėtu rūpesčiu ar nuolatiniu „tu dar per mažas” neatimkite drąsos.
Antra – įvertinkite savo vaiko individualumą, jo raidą, gebėjimus, pomėgius, charakterį. Pavyzdžiui, jautriems vaikams užduotis deleguokite subtiliai, gal net pasitelkdami žaidimą, o judriems ir impulsyviems neskirkite ilgai trunkančių ir kantrybės reikalaujančių užduočių. Taip pat nelyginkite savo vaiko su kitais vaikais, pavyzdžiui, nuolat primindami, kad štai jo draugas jau pats moka užsirišti batus.
Ir trečia – namuose būtinos aiškios ribos ir taisyklės. Jas vertėtų ne „nuleisti iš aukščiau”, bet aptarti ir nustatyti kartu su vaikais. Taip jie jausis pilnateisiais šeimos komandos nariais ir kur kas nuoširdžiau bei iniciatyviau atliks savo pareigas.
Patikėkite, kantrybė ir abipusės pastangos tikrai atsipirks su kaupu, nes savarnakiškumas, tai kelias į pasitikėjimą savimi, o tokius juk ir norime matyti savo vaikus.