Pateikiame ištrauką iš knygos „Gyvenimas be pabaigos"
„Siūlau privalomas „tėvystės teises“, su išankstiniu egzaminu kaip vairavimo teisėms, per kurį būtų tikrinamas dosnumas, gebėjimas mylėti, pavyzdinė moralė, žmogiškoji šiluma, švelnumas, mandagumas, kultūringumas ir, žinoma, polinkis į pedofiliją ar kraujomaišą. Teisė daugintis turėtų būti suteikta tik tobuliems vyrams. Bet su „tėvystės teisėmis“ blogiausia tai, kad nė vienas iš mano pažįstamų jų negautų, juo labiau jūsų nuolankus tarnas. Tokias „tėvystės teises“ įvedusi karta neabejotinai bus paskutinė. Po jos jau nė vienam vyrui nebus išduotas leidimas daryti vaikus. Atėmus teises, žmonija išnyks.
Tėvystė – improvizuotas amatas net jo siekiantiems. Gamta logiškai numatė moterišką švelnumą ir džiaugsmą, užliejantį jus nuo gimimo. Tėvas gauna kūdikį, kuris klykia jam ant rankų, jis pamilsta tą mėlyną, glitų, kojomis mataruojantį padarą. Gamta pasitiki ta akimirka, kai jaunas vėjavaikis tampa senu pakvaišėliu. Įsijungia tėviškas instinktas: staiga vyras nebegalvoja apie automobilį, butą, darbą, net ir apie neištikimybę savo vaiko motinai. Vyras yra jau ne vyras, o tėvas, „didysis mūsų laikų nuotykių ieškotojas“, kaip rašė Péguy, o iš tiesų – laimingas silpnaprotis. Ar jis žino, kas jo laukia? Ne. Ir čia gamta puikiai viską sutvarkė. Jei vyrai žinotų, kas jų laukia, prieš leisdamiesi į tokį beprasmį projektą triskart pagalvotų. Rinktųsi lengvesnius nuotykius: plaukte perplaukti Ramųjį vandenyną ar basomis įkopti į Himalajus. Sveikatingumo pasivaikščiojimus. Tėvystė užgriūva neišmanėlį neįspėjusi. Tai yra katastrofa, vadinama laime.
Turiu dvi dukras: pirmajai dešimt, o kita ką tik išmoko tarti savo vardą. Pastebėjote – pasakiau „kita“, o ne „antroji“: esu prietaringas. Tikiuosi, posakis „kur du, ten ir trečias“ mane aplenks, bet vien tai, kad užrašiau tą posakį, liudija, jog esu pasiruošęs blogiausiam. Ar buvau geras tėvas? Kaip žinoti? Kartais išvykdavau arba būdavau neatidus, negrabus, ar tiesiog kvailys, bet aš stengiausi. Mylavau ir bučiavau savo dukras, dirbau, kad jos turėtų švarius namus ir sveiko maisto, kad važiuotų atostogauti į saulėtus kraštus. Dalykai, kurie joms atrodo savaime suprantami, man daug kainavo.
Man tėvystė reiškia du dalykus: 1) suteikia prasmę gyventi; 2) neleidžia numirti. Reikia liautis galvojus, kad tėvas yra žmogus, kuris rūpinasi kitais. Melas. Rašau tai nuoširdžiai. Mano kartos vaikai rūpinasi tėvais. Tapęs tėvu, įsivaizdavau esąs kaip Kurtas Cobainas – jis irgi turėjo dukrą. Bet aš, skirtingai nei jis, nenusižudžiau. Dažnai prisimenu apie Frances Bean Cobain, kuriai šiandien dvidešimt penkeri. O kai prisimenu Frances, Nirvana man patinka mažiau. Tėvystė – darbas, kurio neturi teisės mesti.
Tai man netrukdo nuolat save kaltinti. Nesididžiuoju nesugebėjęs likti su vyresnėlės motina. Kaip gali auklėti dukrą, jei padarei viską, kad liktum infantilus? Bet aš tikrai stengiuosi būti vertas savo vaikų, nors mano tėvas rūpinosi manimi mažiau nei mano motina. Jis dėl to nekaltas ir jam seniai viskas atleista. Pažįstu daugybę tėvų, kurie įsivaizduoja besirūpinantys savo atžalomis, nors nė akimirkos nelieka su jais vieni, visą dieną sėdi darbe, o grįžę namo – prie kompiuterio, nieko neklausinėja ir niekada nesiklauso, kurie atsiskiria nuo savo vaikų televizijos žiniomis, skubiais skambučiais ir nelegaliais imigrantais. Juk taip lengva išvengti tų kamputyje gyvenančių atžalėlių. Stengiamės jų nesutrypti, o turėtume jomis pasinaudoti, kad įveiktume trūkstamą laiptelį.
Mano tėvas neturėjo pasirinkimo: žmona išėjo kartu su vaikais. Aštuntajame dešimtmetyje tai buvo madinga. Esu mažiau madingas dešimtajame dešimtmetyje, leidęs išeiti savajai. Mūsų visuomenė, regis, yra nesančių ir atsistatydinusių tėvų visuomenė, bet aš gyvenau kitaip. Kai mudu su Karolina išsiskyrėm, apsiėmiau rūpintis Romy kas antrą savaitgalį, paskui kas antrą savaitę. Gal auginau ją daugiau, nei būčiau auginęs gyvendamas kartu... O štai šiandien Lou auginu be pakaitinės globos. Ne taip ir baisu kasdien matyti, kaip vaikas auga. Išbandžiau visokią tėvystę: nesamą, pakaitinę, esamą. Kada nors reikės paklausti dukrų, koks tėtis joms labiausiai patiko: išeinantis, pasiliekantis ar šmėžuojantis? Ne vien teatre gali būti sezoninis aktorius.
Man pasisekė, kad turiu dukras. Nežinau, ar berniukas mane taip pat džiugintų. Man tėvystė yra žavėtis šviesiais kirpčiukais, aštriais dantukais, rožinėmis ausytėmis, duobutėmis skruostuose, švelnia oda, šelmišku profiliu, maža nosyte, deimančiukais nusėtu breketu, smailu smakriuku ant gulbės kaklo. Tėvystė yra ir iš tingėjimo leisti vaikui žaisti jo mėgstamą video žaidimą ar žiūrėti Harį Poterį, kad nereikėtų juo užsiimti tarp valgymo valandų. Po skyrybų privalėjau žaisti tokius įkyrius žaidimus kaip Uno (šiuolaikinis mano vaikystės kortų žaidimo Tūkstantis mylių variantas). Vyresnėlė šiandien daug ką moka geriau už mane. Sutriuškina žaidžiant stalo tenisą 21:08. Laisvai kalba ispaniškai. Nori kurti filmus kaip Sofia Coppola (tuomet aš būsiu Francisas Fordas!).
Kartais sakoma, kad filmų kūrėjui filmai yra jo vaikai. Negirdėjau didesnės nesąmonės. Sukūriau tik du šedevrus, ir jie visai ne iš pikselių."
Frédéric Beigbeder (g. 1965) – vienas žinomiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, televizijos, spaudos, reklamos, naktinių klubų žvaigždė. Lietuvių kalba 2002 m. pasirodęs jo romanas „Meilė trunka trejus metus“ iškart tapo perkamiausia knyga, o knygos pavadinimas – sparnuotu posakiu.
