Mes, tėvai, stengiamės mokyti vaikus sakyti tiesą ir neslėpti nuo mūsų nemalonumų. Pavyzdžiui, mažylis turi mokėti papasakoti, kas jį nuskriaudė ar ką jam skauda. Tačiau anaiptol ne visi vaikai sugeba sąžiningai papasakoti tėvams apie vienokią ar kitokią situaciją.
Vaikas gali baimintis vyresniųjų pasmerkimo arba jam paprasčiausiai nepatogu kažką pasakoti. Šiuo atveju tėvai turėtų paaiškinti, kad apie svarbius jo saugumui ir sveikatai dalykus reikia pasakyti kuo greičiau ir už tai niekas jo nebars.
Tačiau kaip elgtis kitose situacijose, kai mažasis nenori dalintis su vyresniais savo išgyvenimais ar pasakoti apie kokį nors nemalonų incidentą? Neretai tėvai susiduria su situacija, kai vaikas dėl kažko susirūpinęs, tačiau kategoriškai atsisako kalbėti apie priežastis. Štai dėl ko vyresniems atsiranda noras tučtuojau išsiaiškinti situaciją ir neretai jie pradeda daryti spaudimą, o šitai kategoriškai neleistina.
Jei iš tėvų pusės esama spaudimo ir grasinimų, tai ne tik nepavyks sužinoti tiesos, bet ir sumažės vaiko pasitikėjimas tėvais. Šiuolaikiniai psichologai išskiria tris priežastis, dėl kurių vaikai slapukauja: bausmės baimė, baimė nepateisinti tėvų lūkesčių ir noras būti „blogu“, siekiant atkreipti suaugusiųjų dėmesį. Labai dažnai vaikų melas ar slapukavimas liudija apie emocinį diskomfortą ar pernelyg didelius tėvų reikalavimus vaikui.
Nepriklausomai nuo priežasčių, tėvams reikia būti maksimaliai atsargiems su patarimais vaikui, kuris viską papasakojo apie probleminę situaciją ir laukia pagalbos. Kai kurie vaikai tiesioginį patarimą suvokia kaip kritiką ir jiems toks patarimas gali pasirodyti kaip smerkimas. Kad išvengtų tokių vaiko išvadų, tėvams pirmiausiai reikėtų paklausti, ką galvoja pats mažasis apie įvykį ir kokias jis mato išeitis. Tik po to galima išsakyti savo nuomonę.
Pavyzdžiai iš pačių tėvų vaikystės padės prakalbinti vaiką. Šitaip vyresnieji pademonstruos mažajam konkretų veiksmų modelį, kuris leis gauti reikiamą rezultatą. Viskas, žinoma, priklauso nuo vaiko charakterio, yra vaikų, kurie su džiaugsmu įsiklauso į suaugusiųjų rekomendacijas. Vaiką svarbu įtikinti, kad tėvams galima pasakoti ne tik apie pasiekimus mokykloje, bet ir apie nemalonumus, kurie vis tiek anksčiau ar vėliau išplauks į paviršių. Svarbiausias tėvų uždavinys – užmegzti pasitikėjimo kupinus santykius su vaiku kaip galima anksčiau, kadangi paauglystės amžiuje tai padaryti buvo nepaprastai sunku.
Vaikas nėra veidrodinis tėvų atspindys, jis, kaip bet kuris žmogus, turi teisę savoms paslaptims, kuriomis kartais neverta dalintis netgi su artimiausiais žmonėmis. Gerbti vaiko teisę – reiškia juo pasitikėti. Tačiau neverta numoti ranka į mažojo nuotaiką. Tėvai turi suprasti, kad sulig kiekvienais metais vaikai įgauna vis didesnę emocinę ir fizinę laisvę nuo tėvų, tampa savarankiška asmenybe ir jo pažiūros į gyvenimą gali skirtis nuo kitų žmonių pažiūrų.