Judrus iš prigimties ar hiperaktyvus?
„Medicinoje tai vadinama aktyvumo ir dėmesio sutrikimu, tačiau visuomenėje labiau išplitęs terminas – hiperaktyvumas. Hiperaktyviems vaikams būdingas itin didelis judrumas: jie negali nustygti vietoje, malasi, ramiai neišsėdi pamokose. Bet tai tik viena sričių. Kad diagnozuotume hiperaktyvumą, turime nustatyti trijų sričių pakenkimus: padidėjusį judrumą, dėmesio sukaupimo ir išlaikymo sutrikimus bei impulsyvumą. Jeigu visų kriterijų nėra, galbūt vaikas tiesiog judrus“, – sako gydytoja vaikų bei paauglių psichiatrė Jurgita Radzevičienė.
Dažniausiai aktyvumo ir dėmesio sutrikimas diagnozuojamas 6–7 metų vaikams, nes pagrindiniai sunkumai išryškėja pradėjus lankyti mokyklą. Kai sutrikimas pasireiškia itin stipriai, diagnozuoti galima nuo 4 metų amžiaus.
„Tėvai pasakoja, kad vaikas, tik išmokęs vaikščioti, iškart ėmė bėgioti, kad jis nuolat juda, nenusėdi vietoje. Kiek vėliau išryškėja ir dėmesio sukaupimo bei išlaikymo sunkumai, ypač vaikams pradėjus lankyti lopšelį ar vaikų darželį“, – sako gydytoja ir priduria, jog hiperaktyvūs vaikai dažnai keičia veiklas, jų nepabaigia, po jų visur lieka chaosas. Nuo pat mažens tėvai pastebi ir didelį vaiko impulsyvumą.
Ilgos veiklos nusibosta
Pasak vaikų ir paauglių psichiatrės, aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turintys vaikai gana greitai prisitaiko naujoje mokyklinėje aplinkoje, jiems lengvai sekasi megzti pažintis su klasės draugais ir mokytojais. Tačiau, keliant aiškius reikalavimus elgesiui ir veikloms, netrukus pradeda ryškėti, kad vaikas nemėgsta ir jam sunkiai sekasi ilgesnio susikaupimo reikalaujančios veiklos: piešimas, skaitymas, rašymas. Jam viskas greitai atsibosta, sunku pabaigti darbus iki galo, sunku išsėdėti suole. Jis nuolat sukiojasi, kalbina ar užkabinėja aplinkinius vaikus, trukdo visos klasės veiklą.
„Dėl didelio impulsyvumo prasideda konfliktai su kitais vaikais, kai kurie nuolat įsivelia į muštynes, tampa klasės „blogiečiais“. Tėvai dažnai sulaukia mokytojų skambučių, turi ateidinėti į mokyklą, sėdėti pamokų metu. Žodžiu, šeimai taip pat tenka daug iššūkių“, – pasakoja gydytoja.
„Labai svarbu ADS aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turintį vaiką mokyti planuoti veiklas, motyvuoti atlikti jas iki galo, mokyti jį dėmesio sukaupimo technikų ir pagalbinių priemonių naudojimo, struktūruoti jo dienotvarkę ir veiklas, motyvacijai didinti naudojama apdovanojimų ir paskatinimų sistema. Tai nebūtinai turi būti daiktų pirkimas, didžiausias apdovanojimas yra tėvų dėmesys, laikas kartu, įdomios veiklos drauge“, – tęsia J.Radzevičienė.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turintys vaikai dažnai turi ir specifinių mokymosi sunkumų: disleksiją, disgrafiją ar diskalkuliją. Svarbu, kad juos konsultuotų logoterapeutas (logopedas) ar specialusis pedagogas. Kartais rekomenduojama kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą, idant būtų įvertinti mokymosi sunkumai ir sudarytas pagalbos planas.
Neišaugama, bet suvaldoma
„Hiperaktyvumas, jei į jį neatsižvelgsime ir vaikui nepadėsime, gali sutrikdyti vaiko socializaciją ir šeimos gyvenimą. Dėl judrumo, impulsyvumo bei dėmesio problemų vaikas dažnai gauna pastabų, įsivelia į konfliktus, todėl dažnai save vertina kaip blogus ar nesėkmingus“, – sako gydytoja. Visa tai vėliau gali lemti elgesio sutrikimus, paaugus – polinkį į priklausomybes ar net suicidinį elgesį. Todėl svarbu kuo anksčiau pastebėti sutrikimus ir padėti vaikui prisitaikyti.
Nors šis sutrikimas nėra išaugamas, jis suvaldomas ir gali net pasitarnauti. Judrumas pradeda mažėti jau paauglystėje.
„Suaugusius mes matome išsiblaškiusius, impulsyvius, bet jie jau nėra hiperaktyvūs judrumo prasme. O kai kurie randa sau tinkamą veiklą, kartais ir fizinę, tad puikiausiai save realizuoja. Jie tampa aktyviais sėkmingais žmonėmis“, – sako gydytoja.