Ačiū, pažaidėme
Vyresnio vaiko pavydas naujagimiui kyla, žinoma, ne tuo momentu, kai mama su tėčiu grįžta iš gimdymo namų su ryšulėliu ant rankų. Iš pradžių vaikui net įdomu pažiūrėti į broliuką ar sesutę - juk jis taip laukė to kūdikio pasirodymo pasaulyje.
Ir štai kūdikis gimė. Mažas kaip lėlė. Jį smagu maudyti. Ir mama su tėčiu patenkinti, kai paduodi jiems rankšluostį ar kremą - visą laiką giria: „Kaip tu mums padedi, ką be tavęs darytume“. Apskritai pramoga lovelėje guli nebloga, tik labai jau vienoda. Vieną dieną pažaidi, kitą, trečią... O paskui - „ačiū, gana“, geriau nupirkite naują konstruktorių!
Tačiau suaugusieji kažkodėl toliau tęsia tą kvailą žaidimą ir džiaugiasi tuo žliumbiančiu padaru taip, lyg tai būtų ne paprastas mažylis, o naujausias kompiuterinis žaidimas. Devynis mėnesius pasakojote savo vaikui, kad greitai pas jus atsiras naujas draugas jam, su kuriuo bus galima eiti pasivaikščioti, žaisti ir piešti. O kas išėjo? Ilgai lauktas draugas arba miega, arba verkia. Koks iš to džiaugsmas? Todėl gi, mieli suaugusieji, neškite atgal savo draugą į gimdymo namus, į parduotuvę, į kopūstų lysvę ar skubiai kvieskite gandrą - tegu pasiima tai, ką atnešė.
Ką daryti?
Ruošdami vyresnįjį vaiką mažylio pasirodymui, pasistenkite neteikti jam nepagrįstų lūkesčių. Nėra prasmės pasakoti jam pasakas apie tai, kad neva jam atsiras naujas draugas, todėl kad realybė bus visai kita. Geriau papasakokite, kaip kūdikiai atrodo, kaip jie elgiasi pirmaisiais gyvenimo metais. Ir būtinai parodykite vaikui jo paties kūdikio fotografijas, juk vaikas turi suprasti, kad jis taip pat buvo visiškai mažas, tik paskui užaugo. Tuomet jokių nerealių lūkesčių nekils.
Kartais artimieji ima iš anksto reikalauti iš vaiko, kad šis mylėtų tą dar negimusį broliuką ar sesutę, nesuprasdami, kad tik suaugusieji gali mylėti tai, ko dar nėra pasaulyje. Vaikai gi myli tik tai, kas iš tikro egzistuoja.
Kūdikiui pasirodžius pasaulyje, duokite vyresniajam laiko, neskubinkite jo jausmų, neverskite jo prižiūrėti mažojo ir nereikalaukite altruistinių poelgių. Ir jokiais būdais nekeiskite ankstesnių ritualų - skaitykite vaikui vakarais, savaitgaliais eikite pasivaikščioti ir į svečius - viskas turi būti taip pat, kaip ir anksčiau.
Kai tik vaikas supras, kad mažylis niekaip nesikėsina į jo paties gėrybes, jis nusiramins ir palaipsniui pajėgs priimti naują sau situaciją.
Svarbu ir tai, kad jokių staigių permainų šiame vaiko gyvenimo etape neturi būti (pavyzdžiui, jei ruošiatės atiduoti vaiką į darželį, padarykite tai prieš tris-keturis mėnesius iki gimstant jaunėliui).
Duokite čiulptuką
Jūs taip didžiavotės savo savarankišku vyresnėliu: jis ir čiulptuko nepripažino, ir nuo krūties bei sauskelnių greit atprato. Stebuklas, ne vaikas. O dabar tas stebuklas stovi vidury svetainės šviežiai padarytoje balutėje ir rėkia. Mažasis nori buteliuko? Reikia ir didžiajam. Krūtis? Neatsisakys - juk jis irgi žmogus. Dar jam ir dainelę reikia sudainuoti. Deja, dabar vyresnysis stengiasi viskuo būti panašus į jaunėlį.
Ką daryti?
Vyresniojo elgesyje yra logikos: juk mylėti tą nemaloniai klykiančią būtybę visiškai nėra už ką, tačiau suaugusieji ją tiesiog dievina ir praleidžia su ja visą laiką. Vaikas mąsto paprastai: „Tėvai myli kūdikį už tai, kad jis rėkia ir šlapinasi į sauskelnes, vadinasi, man reikia padaryti tą patį.“ Tėvai nesupranta, kas darosi, o vaikui juk reikia visiškai ko kito.
Raskite laiko pabūti su vyresnėliu dviese ir būtinai pakalbėkite apie tai, kaip vertinate kiekvieną kartu su juo praleistą akimirką. Pasistenkite kalbėtis „suaugusiųjų kalba“ - aptarkite su vaiku namų reikalus, apskritai tarkitės dėl bet kokio dalyko (nuo „ką pagaminti pietums“ iki „ar man tinka ši suknelė“). Kai tik vaikas supras, kad vertinate būtent jo suaugusiojo pusę, naujagimio sindromas išnyks.
Tai MANO mama
Lyg ir viskas neblogai: kai vyresnysis geros nuotaikos, jis net gali nuoširdžiai pabučiuoti mažąjį į kaktą. Tačiau kai tik imate vaiką ant rankų, bute pasigirsta pirmagimio klyksmas. „Tai mano mama!” - rėkia jis ir stengiasi patraukti jus nuo mažojo.
„Tu juk ir mano mama, ar ne taip? O jei tu pamiršai, aš tau priminsiu!“ Ir primena. Taip, pavyzdžiui, pamatote, kad tapetai svetainėje išpaišyti jūsų lūpų dažais ir tėčio kolekciniu rašikliu. Namie karaliauja visiškas chaosas, ir atspėti, kur kitąsyk patrauks vyresnėlis, tiesiog neįmanoma. Reikalai darosi visiškai nebejuokingi.
Ką daryti?
Žinoma, tėvus siaubingai erzina vyresnėlio agresija ar perdėtas prieraišumas, tačiau, deja, žodžiais „atstok“ ar „nusiramink“ situacijos nepagerinsite. Nebarkite vaiko, jis visai neprivalo kartu su jumis džiaugtis kūdikio pasirodymu šiame pasaulyje. Pirmagimis visais įmanomais būdais kovoja už savo interesus, ir pastebėkite, kad renkasi net ne pačias žiauriausias priemones.
Būtų blogiau, jei jis apsimestų, kad dievina mažylį, tačiau tuo pat metu nepastebimai numestų jį nuo vystymo stalo ant žemės. Atvira agresija ne tokia pavojinga, tačiau ir su ja reikia susitvarkyti. Tokioje situacijoje tėvams reikia būti išmintingiems ir labai kantriems.
Pabandykite sugalvoti kelias pasakas, kurios padėtų nelaimingam vyresnėliui - o vaikas tikrai labai kenčia - suprasti, ką jis iš tikro jaučia.
„Gyveno kartą mergaitė. O paskui gimė broliukas, ir mergaitė ėmė pykti ant mamos...“ - Pradžia gali būti kokia tik norite, svarbu, kad vaikas suprastų - mama žino, kaip jis jaučiasi, tačiau myli kaip ir anksčiau ir jį priima. Kai tik vyresnėlis supras, kad tėvų jausmai jo atžvilgiu nepasikeitė, situacija pagerės.
Mano turtas
Kam vaikui, kuris jau eina į darželio paruošiamąją grupę, čiulptukas? O nuobodi karuselė po lova? Atsakymas paprastas: visi šie turtai priklauso mažajai sesytei.
Žinoma, ši aplinkybė padidina visų tų išvardintųjų dalykų vertę kelis kartus. Paaiškinti vyresniam, kad tai blogai - beviltiška.
Ką daryti?
Labai dažnai norą „viską atimti iš mažylio“ provokuoja patys tėvai: „Kaip gerai, kad išsaugojome Joniuko kombinezoną - dabar jis ir Marytei tinka“. Arba, pavyzdžiui, su žodžiais „dabar tau šio peliuko vis tiek nereikia - atiduosim jį Marytei“ šiurkščiai atima pliušinį žaisliuką.
Jei vaiko pavydas stiprus, apie kombinezoną prie vaiko geriau išvis nekalbėti. Ir juo labiau jokiais būdais nereikėtų imti vyresnio vaiko žaislų (net jei paskutinį kartą jis su jais žaidė prieš porą metų). Gerbkite asmeninę vaiko erdvę - nenori, kad kūdikis raustųsi jo daiktuose - jis turi tam teisę. O jei kūdikis stengiasi prasibrauti į uždraustą teritoriją, paimkite ant rankų ir paaiškinkite, kad tai Joniuko vieta ir tik jis čia gali šeimininkauti.
Beje, tokie žodžiai bus naudingi abiem vaikams - jaunyliui jie padės išmokti bendradarbiauti su aplinkiniu pasauliu, o vyresnėliui leis suprasti, kad jūs kaip ir anksčiau gerbiate jo interesus ir rūpinatės juo.
Kas provokuoja vaikišką pavydą ir kaip nuo jo išsivaduoti
Tu jau didelis
Kai šeimoje pasirodo naujagimis, vyresnis vaikas automatiškai ima atrodyti mamai ir tėčiui suaugęs. Ir žinoma, juk jis jau moka vaikščioti, kalbėti ir savarankiškai apsiauti batukus. Žinoma, dėl to tėvai ir reikalauja iš jo visko: „Tai juk tavo jaunesnis brolis, jis mažas, tu būk protingesnis“, „Maniau, kad galiu tavimi pasitikėti“, „Na ir kas, kad jis sulaužė tavo žaisliuką, jis gi nesupranta“ ir pan.
Žinoma, be pagalbininko sunku. Tai ką, tegu dirba, o kam mes juos gimdėme?
Ką daryti?
Būtinai girkite vyresnėlį, net už minimalią pagalbą. Daugumai vaikų tai sukelia neįtikėtiną pasididžiavimą savo jėgomis: „Jis dar mažas, o aš jau didelis“. Tačiau ir čia svarbu nepadauginti: būti visą laiką „suaugusiu“ vaikas tiesiog nepajėgs ir reikalauti iš jo suaugusio elgesio beprasmiška. Reikia pagarbiai žvelgti į jo amžių ir sveikai įvertinti galimybes.
Ir dar vienas svarbus momentas. Visi ikimokyklinukai - labai savininkiški. Todėl pasistenkite nevadinti kūdikio tokiais pat žodeliais, kurie anksčiau priklausė vyresniajam. Tegu zuikelis ir toliau lieka jo asmeniniu vardu, o mažylį galima pavadinti saulyte, ar kaip nors kitaip.
Kaip nuraminti mušeiką
Vyresnysis įsitikinęs, kad gimęs jaunėlis pavogė iš jo gyvenimo visa, kas tik buvo gražaus. „Mama apie mane pamiršo, tėtis išvis nepastebi, o apie močiutes ir kalbėti nėra ko - jos tikros išdavikės“. Ieškodama išeities, ta nelaiminga aplinkybių auka staiga prisimena dvi strategines paradigmas: „Pulk pirmas“ ir „Mušk savus, kad svetimi bijotų“.
Na ir kaip mūsų vyresnėlis, kuris dar po stalu pėsčias vaikšto, gali primušti savus? Į pagalbą pasitelkiami žaisliukai, pagalvės, mamos skėtis ir tėčio mėgstamas puodelis.
Ką daryti?
Mažylis nuolat nuskriaustas, o vyresnėlis didžiąją laiko dalį praleidžia kampe - abiem vaikams blogai, o pakeisti situacijos neišeina. Išvada paprasta: kažkas iš tėvų suinteresuotas tuo, kad konfliktas neužsibaigtų. Nesijaudinkite, niekas jūsų nekaltina sąmoningu intrigų mezgimu. Dažnai būna taip, kad žvelgdami į besibarančius vaikus, mama su tėčiu nevalingai išgyvena savo vaikiškas traumas.
Prisiminkite, kaip klostėsi jūsų santykiai su broliais ir seserimis: ar dažnai jie ant jūsų, ar jūs ant jų, pykote, kaip užsibaigdavo jūsų kivirčai. Išsiaiškinę savyje, sugebėsite padėti ir savo vaikams.
Jei nieko panašaus jūsų vaikystėje nebuvo, veikiausiai problema ta, kad jūs kol kas nemokate teisingai padalinti vaikams dėmesio. Įsižiūrėkite į tai, kada paprastai vyresnėlis paskelbia karą jaunėliui: kuo tada užsiimate jūs ir ką daro jaunėlis? Išsiaiškinusi visus veiksnius, provokuojančius vaiką konfliktui, sugebėsite jų išvengti ir ginčų sumažės.
Tai ne aš
Senovinis šeimos servizas sudaužytas. Visas. Mama verkia, močiutė nualpo, senelis kikena ir nei už ką netiki tuo, kas nutiko, o tėtis rūsčiai klausia namiškių: kas tai padarė? „Tai jis“ - pareiškia vyresnėlis, parodydamas pirštu į jaunėlį ir slėpdamas šukę užantyje. O jaunėlis tik garsiai rauda, nelabai suvokdamas, kur problema, tik aiškiai suprasdamas, kad jokios teisybės pasaulyje nėra. Profilaktiškai išbaręs „kaltąjį“, tėtis tęsia savo tyrimą ir kažkokiu metu pamato tą pačią šukę.
Nusikaltėlis rastas. Atomazga jau čia pat. Tačiau vyresnėlis pakelia savo neįtikėtinai tyras akis ir sako: „Tai ne aš! Aš tik šukes surinkau...“ Ir tėvai tiki, o gal tai tikrai tiesa?
Ką daryti?
Kaltės kitam vertimą reikia pastebėti ir kuo greičiau, kitaip tam nebus galo. Išgirdus eilinį „tai ne aš, tai jis“ reikia ramiai pasakyti: „Man ne taip svarbu, kas tai padarė, tačiau labai jaudinuosi, kad mes daugiau nebeturime tokio gražaus servizo (apmušalų, staltiesės ar kt.)“
Tik tokia reakcija privers vaiką susimąstyti apie savo elgesį - mintis apie tai, kad jis nuliūdino mamą, padės geriau nei rūsčiausios bausmės.
Jei kaltininkas vis dėlto tiksliai žinomas, nebarkite jo ir nebauskite antrojo vaiko akyse. Geriau pasiūlykite jam ištaisyti savo kaltę (kiek tai apskritai pataisoma).