Terminas child-free atsirado JAV 1970 m. Jį išpopuliarino Leslie Lafayett, kai įkūrė vieną iš bevaikių judėjimo grupių „The Childfree Network”. Dar 1950 m. JAV tai būtų buvę visiškai nesuvokiama, o dabar toks gyvenimo būdas be vaikų tampa madingu.
Vakarietiškojo pasaulio mada jau atkeliavusi ir į lietuvių gretas, tačiau šiam judėjimui pritariantys ar prijaučiantys lietuviai per daug nesireklamuoja, vengia diskutuoti šia tema. Lietuvoje nėra oficialios organizacijos, kuri vienytų savanoriškai bevaikius žmones, Rusijoje prie judėjimo prisijungę apie 12 000, nors teigiama, kad jų gali būti dvigubai daugiau. Pati The Childfree Network organizacija šiai dienai vienija daugiau nei pusantro milijono žmonių.
„Childfree” terminas dažnai painiojamas su „child-haters”. Šio judėjimo šalininkai atvirai rodo neapykantą vaikams. Nors kartais iš kai kurių childfree atstovų taip pat sklinda agresija ir turinčios vaikų poros niekinamai vadinamos „veislininkais, veisliniais”, dažnai tai būna atsakas į puolimą ir kritiką jų atžvilgiu.
Moterys be vaikų nėra anomalija
Kaip teigiama, daugeliui moterų neturėti vaikų yra racionaliausias pasirinkimas. Tam įtakos turėjo ir visą pasaulį sukrėtusi ekonominė krizė. Neabejojama, jog labai sunku ir dirbti pilnu tempu visą darbo dieną, ir būti mama. Jei jūs ir darbuotoja, ir mama – vadinasi, dirbate dviem „etatais”. Daugelis moterų vis dar nori tapti mamomis, bet kitos suvokia, kad gyvenimas be vaikų taip pat gali teikti pasitenkinimą.
„Aš esu visiškai laiminga neturėdama vaikų. Juk negalime visi gyventi vienodai. Ne kiekviena gimdą turinti moteris privalo turėti vaikų, kaip ir ne kiekvienas balso stygas turintis žmogus privalo būti dainininku”, teigia žurnalistė, politikos aktyvistė Gloria Steinem. „Oskaro” laureatė Helen Mirre labai dažnai sulaukia klausimų dėl pasirinkimo neturėti vaikų. Jos atsakymas visuomet išlieka tvirtas: „Niekada nenorėjau turėti vaikų.”
Vaikai šeimoje – beprotybė
Vaiko gimimas pakeičia gyvenimą: bemiegės naktys, išlaidos, jokio „laisvo laiko”, nuolatinis stresas ir baimės dėl ligų ir įvairiausių nelaimingų atsitikimų. Pritarsite, kad tėvystė labai sunkus darbas: netvarka namie, triukšmas, problemos, konfliktai, nervai, o senatvėje vėl iš naujo – anūkai. Tai pinigų trūkumas, tai per maži namai. Tai, žiūrėk, vaikų susilaukiama neplanuotai ar per anksti ir „neišsilaksčius”, nuo to kenčia ir patys vaikai.
Bevaikiams žmonėms kur kas labiau patinka keliauti po pasaulį, studijuoti dar viename universitete, kilti karjeros laiptais, pasišvęsti mylimam žmogui. Socialinis childfree klubas veikia 4 žemynuose: organizuojami „laisvų nuo vaikų” kruizai, veikia spec. viešbučiai, statomi namai, rajonai, leidžiamos knygos, klesti tinklalapiai.
Dažnai manoma, kad sėkmingas šeimyninis gyvenimas be vaikų neįmanomas. 1997 m. Arizonos universiteto mokslininkų atliktas sociologinis tyrimas parodė, kad laimingiausios poros būna santuokos pradžioje, iki pasirodant vaikams, ir kai vaikai užauga ir pradeda savarankišką gyvenimą. Šeimos be vaikų dažniausiai išvengia šio pasitenkinimo kritimo.
Judėjimas auga
Nacionalinės Sveikatos statistika patvirtina, kad Amerikoje vaisingo amžiaus moterų, kurios savanoriškai renkasi bevaikystę, skaičius smarkiai išaugo 1990-ais metais: 1982 m. jų buvo 2,4%, 1990 m. – 4,3%, 1995 m. 6,6%. 2003 m. JAV surašymo duomenimis, 19% moterų, kurių amžius 40-44, neturėjo vaikų (kai 1976 m. jos sudarė 10%). 2004 m. 18,4% JAV moterų, kurių amžius 35-44, buvo bevaikės. 2014 m. JAV surašymo duomenimis, 47,6 proc. moterų nuo 15 m. amžiaus iki 44 m. neturėjo vaikų, kai 2012 m. tokios moterys tesudarė 46,5 proc.
Tai aukščiausias rodiklis nuo 1976 m., kai biuras ėmė kaupti tokius duomenis. Pranešama, kad ši tendencija vyrauja tarp 25-29 m. amžiaus moterų – net 49,6 proc. moterų šioje amžiaus grupėje neturi vaikų. Nenuostabu, kad po metų, sulaukus 30-ies, šis procentas sumažėja, mat dauguma moterų nusprendžia tapti mamomis.
Kaip parodė apklausa, 28,9 proc. 30-34 m. moterų neturi vaikų. 2013 m. JAV tūkstančiui moterų 15-44 m. amžiaus grupėje teko 62,9 gimdymai. Nuo 2007 m. iki 2011 m. gimstamumas JAV sumažėjo 9%, bevaikystę besirenkančių žmonių padidėjo visose rasinėse ir etninėse grupėse.
1 iš 5 moterų Jungtinėje Karalystėje ir JAV, sulaukę keturiasdešimties metų, neturi vaikų. Kai kurios iš jų savo noru, daugelis – atsitiktinai.
Bevaikystės tipai
Tyrėjai išskiria keletą bevaikystės tipų. Rejector (atmetėjų) tipas, nemėgsta vaikų ir visko, kas susiję su vaikų gimimo procesu bei maitinimu krūtimi. Aficionado (sirgalių) tipui vaikai – tai nereikalinga našta, kliūtis. Ši grupė žmonių nėra nusistačiusi prieš vaikus, jiems tiesiog labai gera gyventi be jų. Kiti du tipai taip pat kažkiek priskiriami prie „childfree“.
Neapsisprendėliai visą laiką keičia nuomones – nori jie vaikų ar nenori, tačiau šiuolaikinės kontracepcijos dėka jie vaikų taip niekada ir nesusilaukia. Pastovūs atidėliotojai visą laiką delsia susilaukti vaikų, atideda, pirmiausia stengiasi kopti karjeros laiptais, susitvarkyti gyvenimą, kol pastovus „vėliau“ tampa „niekada“.
Populiariausios priežastys
Priežastys gali būti tiek psichologinės, tiek socialinės. Sveikatos būklė gali lemti apsisprendimą neturėti vaikų. Vieni galvoja, kad yra per seni turėti vaikų, ar bijo, kad vaikas gali gimti neįgalus. Baimės gali būti dėl svorio, kūno pokyčių, laikino seksualinio gyvenimo nutraukimo.
Šiandieninis kūno kultas ir noras turėti gražią figūrą ne vieną moterį atgraso nuo motinystės. Taip pat – ekonominės sąlygos. Jei vaikystėje buvo atstumti ar matė, kad tėvai vargsta, visko atsisako, o gal net priekaištauja juos augindami, gali nuspręsti neturėti vaikų. Kiti mano, kad daugiau gali duoti žmonijai savo darbu, nei kad augindami vaikus. Arba nebus pakankamai kantrūs ir geri tėvai, arba nesuranda idealaus partnerio.
Kiti mano, kad noras daugintis yra narcisizmo forma. Yra manančių, kad neteisinga paleisti vaiką į žiaurų pasaulį, todėl geriau to nedaryti, neteisinga turėti savo vaiką, kai tiek daug vaikų yra paliekami tėvų ir reikia juos įsivaikinti.
Antinatalizmas – Žemė būtų geresnė planeta be žmonių, gyvenkime ilgai ir išmirkime, amoralu paleisti vaiką į pasaulį, juk sprendimą gimdyti vaiką priima tėvai, o ne vaikas – negali žinoti, ar jis tam pritartų. Dažnai minimas ir rūpestis dėl žmogaus neigiamo poveikio gamtai, gyventojų pertekliaus, taršos, išteklių trūkumo. Na, ir yra tokių, kurie nekenčia vaikų.
Statistinio tyrimo metu paaiškėjo labiausiai paplitusios priežastys priklausyti savanorių bevaikių kastai: nenoras aukoti asmeninės erdvės vaikui, nenoras prarasti laiko, aktyvus pasišlykštėjimas vaikais, pasitenkinimas naminiais gyvūnėliais arba giminaičių bei draugų vaikų stebėjimu.
Vaikai – brangūs. Vaikai yra brangūs, net jau nekalbant apie pinigus! Vaikų auginimas yra romantizuojamas, bet realybėje jis atima daug laiko ir pinigų. Naujausi statistiniai duomenys rodo, kad užauginti vaiką iki 18 m. amžiaus JAV tėvams atsieina $200 000, o laiko atžvilgiu, vidutiniškai per dieną rūpinimasis vaikais sudaro 8 val.
Šie du šalti faktai puikiai iliustruoja tikrovę, parodydami, kiek tėvai aukojasi dėl savo vaikų. Tai dažnai lemia, kad vienas iš tėvų turi likti su vaiku namuose, atsisakyti darbo, nes darželiai yra brangūs. Dar viena išeitis, kai vienas grįžta iš darbo, o kitas į jį išeina. Tai reiškia, jog sutuoktiniai mažai laiko praleidžia kartu.
Seniai pastebėta, kad gimstamumas – atvirkščiai proporcingas gyvenimo lygiui. Didžiausias gimstamumas yra ten, kur mažiausiai saugu gyventi. Kai gali žūti bet kurio momentu ir šis stresas yra nuolatinis, dažnai žmonės nuo jo ginasi bandydami „prasitęsti save” vaikuose. Ten, kur gyvenimo sąlygos stabilios, žmonės dažniausiai tenkina kitus savo poreikius. Ir noras būti gera mama ne vienas paskutiniųjų, o kuo daugiau vaikų, tuo menkesnė tikimybė, kad būsi visiems gera mama, nes sunku visiems vaikams skirti vienodai dėmesio.
Be to, šiuolaikinė moteris vis rečiau noti būti namų šeimininke, nori suspėti labiau save realizuoti ne tik mamos rolėje. Šiai dienai vieniši europiečiai sudaro apie 40 proc. visų gyventojų. Miunchene, labiausiai apgyvendintame Vokietijos mieste ir trečiame pagal gyventojų skaičių, 50 proc. gyventojų sudaro bevaikiai vienišiai.
Harmonija ir egocentrizmas
Tarp bevaikių labai daug oficialiai nesusituokusių porų – sugyventinių. Jie mėgsta laisvę ir nenori susipančioti ar save įpareigoti. Daugeliu atvejų bevaikėse porose vyrauja harmonija ir jie dažniau, nei turinčios vaikų poros, seksualiai patenkinti. Juos rečiau kankina depresijos. Tačiau jiems būdingas individualizmas, egocentrizmas ir nonkonformizmas.
Kaip jie atrodo?
Pasak ekonomisto David Foot iš Toronto universiteto, kuo didesnis moters išsilavinimo lygis, tuo didesnė tikimybė, kad ji negimdys. O jei ir gimdys, tuomet rinksis gimdyti mažiau vaikų.
Mokslininkai pastebėjo, kad bevaikės poros būna labiau išsilavinusios. Labai tikėtina, kad dirba administravimo srityje, ar yra profesionalai. Taip pat tikėtina, kad jie gauna gana dideles pajamas, gyvena miestuose. Jie nėra religingi ir nesilaiko tradicinių lyčių vaidmenų.
Naujagimiai, senatvė ir skola visuomenei
Childfree atstovai sako, kad giminės pratęsimą užtikrins „trečiojo pasaulio šalys”. Kai kurie mano, kad žmonijos išnykimas nėra taip ir blogai. Skola visuomenei – užaugintas, išmokytas, savarankiškas žmogus privalo atsilyginti visuomenei, gausinti žmonijos gretas ir pasirūpinti savo vaikų ateitimi.
Childfree teigia, kad skolą galima grąžinti mokant mokesčius ir sprendžiant kasdienes bendro gyvenimo problemas. Be to, juk niekas neklausė, ar tu nori ateiti į šį pasaulį, tai kodėl turi būti skolingas visuomenei? Tu neturėjai pasirinkimo. Senatvėje problemų jie nemato: jais pasirūpins tie patys žmonės – senelių prieglaudų darbuotojai.
Bevaikystė įmanoma ir tarp gyvūnų
1960-70 metais etologas John B.Calhoun tyrė graužikus, kurie nustodavo dauginitis ir jų kolonija išmirdavo. Pelėms buvo sukurtos idealios gyvenimo sąlygos – pelių rojus, kur nereikėjo rūpintis nei maistu, nei vandeniu. Pradžioje vyko spartus dauginimasis, o vėliau gimstamumas ėmė mažėti.
Pelės ėmė demonstruoti deviantinį elgesį: patinai buvo pasyvūs ir nesirūpino patelėmis, patelės tapo nervingos ir agresyvios dažnai savo pačių vaikų atžvilgiu, o kartais ir atsisakydavo daugintis. Atsirado atstumtieji paaugliai patinai. Atsirado primityvaus elgesio pelės. Jos buvo pavadintos „gražuolėmis”, nes neturėjo žaizdų dėl pjautynių – jos ėdė, gėrė ir prižiūrėjo savo išorę.
Kaip teigė mokslininkai, gražuolės buvo narcizės ir savimylos. „Gražuolės” vengė konfliktų ir neatliko jokių socialinių funkcijų, taip pat ir neatsivesdavo palikuonių. Galų gale pelių mažylių mirtingumas pasiekė 100%, nėščių pelių neatsirasdavo ir populiacija išmirdavo.
Psichologės komentaras
Kaip teigia Londone gyvenanti socialinė psichologė Katerina Cimbala, savanoriškos bevaikystės judėjimas ir žmonės, nutarę neturėti vaikų, nėra tas pats, nors ir persipina. „Žmogus, nutaręs neturėti vaikų, jei jis „sutaria” su savimi dėl tokio sprendimo, neišgyvena nuolatinio ir stipraus noro savo sprendimą aptarinėti su tokiais pat žmonėmis arba aktyviai ginti savo poziciją.
Argi žmogus, būdamas tikras dėl savo pasirinkimo, ieškos tų, kurie mąsto kitaip, ir aiškins, kodėl jie yra neteisūs? Ir ar iš tikrųjų laimingas žmogus ieškos patvirtinimo, kad viską padarė teisingai?”
„Childfree žmonės aktyviai propaguoja ir plėtoja bevaikystės temą. Pagrindinis užsiėmimas – tai aktyvi nemokama psichoterapija: kaip juos sužeidė pasaulis, kuriame gyvuoja vaikų, vaikiškumo ir vaikų gimdymo vertybės. Aktyviausiai besireiškiantys dažnai būna išgyvenę sunkią vaikystę: tėvų prievartą, insestą, žiaurumus ar yra buvę vaikų namų auklėtiniai.
Žmogus, svajojantis apie pasaulį be vaikų, taip simboliškai parodo troškimą, kad tokios vaikystės kaip jo – nebūtų. Yra žmonių, kurie tokiu būdu išgyvena savo nevaisingumo faktą, taip iškreiptai pajungdami psichologinį gynybos mechanizmą – racionalizaciją. Išties, keistai atrodo toks pavadinimo „childfree” pasirinkimas, nes jie jokiu būdu nėra laisvi nuo vaikų – jie apsėsti vaikų temos, jie kovoja už teisę gyventi pasaulyje be vaikų. Kadangi tai neįmanoma, jų laukia tik amžinas nusivylimas ir daugiau priežasčių savo pykčiui reikšti.
Dar viena jų aptarinėjama tema – kaip pasipriešinti pasauliui, kuris neva verčia gimdyti vaikus. Psichologijoje tai vadinama neurotine projekcija. Jiems atrodo, kad pasaulis jų atžvilgiu jaučia troškimus, kuriuos iš tiesų išstūmė jie patys. Žmogaus gyvenime vaikai – tai nelengvas iššūkis, greta džiaugsmo – atsakomybė ir įsipareigojimai. Nenoras turėti vaikų gali būti bandymas išvengti to iššūkio. Įsipareigojimų ir atsakomybės vengimas būdingas nebrandiems žmonėms.”
Ar tai „praeina”? Visgi, ne visi bevaikiai yra „prarasti žmonės”. Daug kas tiesiog jaučia simpatiją šiam judėjimui, jo ideologijai. Dauguma apsisprendusiųjų bevaikystei laikui bėgant liaujasi tokie būti – kai kurie tiesiog užauga, subręsta, kiti pasiduoda visuomenės spaudimui, o dar kiti savo požiūrį pakeičia po kokių nors gyvenimo kataklizmų. Yra tokių, kurie savanoriškai bevaikystei lieka ištikimi visą gyvenimą. Jie teigia, kad nesigaili dėl savo pasirinkimo, bet niekas nežino, kas dedasi jų sielose.
Šiuolaikiniai garsūs „childfree” laikomi žmonės:
Hugh Grant, Mickey Rourke, Quentin Tarantino, George Clooney, Cameron Diaz, Angela Merkel ir kt. Politinė aktyvistė Gloria Steinam, populiarioji laidų vedėja Oprah Winfrey teigia, kad jų gyvenimas nuostabus ir būtent dėl to, kad jos neturi vaikų. Oprah Winfrey Afrikoje yra įkūrusi nepasiturinčių mergaičių mokyklą.