Taigi šį kartą psichologės klausiame, į ką atkreipti dėmesį, auklėjant skirtingo temperamento vaikus.
Pirmiausia – kiek svarbu žinoti vaiko temperamentą jį auklėjant?
Temperamentas ir vaikų auklėjimo stilius yra susiję. Svarbu kuo anksčiau išsiaiškinti vaiko temperamentą ir pasirinkti atitinkamus bendravimo ir auklėjimo būdus, kad nekiltų stresų ir konfliktų. Auklėjant netinkamai, gali lengviau pradėti reikštis nepageidaujami bruožai.
Praėjusį kartą aiškinomės, kuo skiriasi skirtingo temperamento vaikai. Šį kartą pabandykime pasiaiškinti, kaip tokius skirtingo temperamento vaikus auklėti. Ir pradėkime nuo sangvinikų.
Sangvinikui tėvai turėtų vadovauti, nuolat iš jo reikalauti baigti pradėtus darbus, nes jie greitai nusibosta. Tėvai turėtų prisitaikyti prie vaiko nuotaikų kaitos: jų nesureikšminti, o, esant gerai nuotaikai, stengtis padaryti kuo daugiau darbų. Bendraujant su sangviniku reikėtų atkreipti dėmesį į pagyrimus. Juos sakyti tik tada, kai vaikas labai nusipelnė.
Teigiamai galima išnaudoti vaiko norą lenktyniauti, ypač tada, kai kažką darant jam nusibosta. Sangviniką tėveliai turėtų mokyti kantrybės ir stebėti, kad vaiko optimizmas neperaugtų į lengvabūdiškumą. Bausmėmis nereikia „žavėtis“, nes sangvinikai jas lengvai ištveria ir greitai pamiršta.
O kuo skiriasi cholerikų ir flegmatikų auklėjimas?
Cholerikui aiškinti ir įrodinėti reikia tik logiškais, protingais argumentais. Reiktų kuo geriau išmokslinti tokį vaiką, kad vėliau galėtų tinkamai panaudoti savo sugebėjimus. Tokius nepavargstančius vaikus galima paskatinti padėti tiems, kuriems sekasi sunkiau. Jiems labai svarbu pateikti gerų minčių, priminti garbės jausmą, gerą valią, kartu stengtis sužadinti pasibjaurėjimą žemais dalykais.
Tokio temperamento vaiką svarbu mokyti apgalvoti sprendimus, tvardytis, įvertinti savo jėgas, mokyti jį atkaklumo ir jautrumo per sąmoningumą, argumentuojant ir vaikui priimtina tvarka. Jo spausti nereikia, geriau leisti viską pajusti pačiam.
Flegmatikui svarbu rasti tinkamą motyvacijos būdą. Atsiradus stipriai motyvacijai, vaikas pats imsis veikti. Reikėtų pasistengti ugdyti mažylio smalsumą. Žaidimais skatinti vaiką svajoti, kurti, o svajonės turėtų vilioti užsiimti veikla.
Su tokio temperamento vaiku reikia kuo daugiau bendrauti, kad galima būtų pastebėti vaiko talentus, sugebėjimus. Stengtis, kad, pajutęs laisvę, vaikas galėtų toliau atsiskleisti. Užduočių krūvį reikia didinti po truputėlį. Žingsnis po žingsnio pripratęs prie didesnio tempo, net nepajus, kad kažką daro ilgiau ir daugiau nei iki šiol.
Kaip padėti melancholikui?
Suaugusieji turi stebėti, ar jų vaikas neužsidaręs, pasiūlyti veiklos, kuri jį sudomintų. Pastebėjus nuliūdusį, parodyti jam dėmesį. Vyresniems vaikams gerai yra rašyti dienoraštį, kuriame jie aprašo savo pamąstymus. Tokio vaiko reikia dažniau paprašyti išspręsti konfliktus, nes jis linkęs apmąstyti visus argumentus.
Tėveliai melancholiką vaiką turėtų vesti į grupinės veiklos būrelius, dažniau kviesti į bendrą veiklą. Labai svarbu tokius vaikus skatinti ir drąsinti, vengti neigiamo vertinimo, viešo pažeminimo ar sugėdinimo, nes tai vaiką žlugdo. Kai yra sprendžiami rizikingi dalykai, galima pasinaudoti tokio vaiko atsargumu.
Taigi „patogiausia“ yra auklėti vaikus sangvinikus. Nors negalima išskirti kurio vieno temperamento kaip gero ar blogo. Jie visi yra skirtingi.
Kokią įtaką vaikų temperamentas daro tėvų ir vaikų santykiams?
S. Chess ir A. Tomas (1987) išskyrė tris grupes pagal tai, kaip temperamento ypatybės veikia tėvų ir vaikų santykius bei šeimos gyvenimą, – tai vadinamieji lengvi, lėti ir sunkūs vaikai.
Prašyčiau apie kiekvieną išsamiau.
„Lengvi“ vaikai yra judrūs, geros nuotaikos, draugiški, lengvai prisitaiko, domisi nauja patirtimi. Veikla ir jos intensyvumas pasiskirstęs nuo lengvo iki vidutinio sunkumo. Tokie vaikučiai lengvai adaptuojasi pasikeitus sąlygoms ir lengvai prisitaiko prie įvairaus auklėjimo stiliaus.
Gabius vaikus reikėtų lavinti papildomai, užduotis galima skirstyti pagal sudėtingumą. Jei vienas vaikas labai gabus, o kitas toks nėra, tegul gabesnis padeda mažiau gabiam. Taip skatinsite bendravimą. Reikia leisti vaikui rinktis, kokia veikla užsiimti, nes tik tada jis mielai šią veiklą atliks.
Gerai būtų susitarti dėl būsimo rezultato ir paskatinimo už tai. Vaikučius reikia palaikyti tiek žodžiu, tiek fiziškai, nes jie nesijaučia stiprūs ir negali susikurti teisingos veiklos pavyzdžio.
„Lėti“ vaikai yra pasyvūs, drovūs, niūriai nusiteikę, lėtai prisitaiko prie naujų aplinkybių. Jie naujose situacijose pradžioje užsisklendžia, bet, praėjus šiek tiek laiko, prisitaiko. Tokiems vaikams suaugusieji turi leisti prisitaikyti prie pasikeitimų jiems tinkamu tempu, svarbu išlaikyti ramybę ir būti kantriems.
Nereikia bijoti reikalauti darbo kokybės ir nemažinti darbo apimties. Tokiems vaikams reikėtų nustatyti tikslų darbo atlikimo laiką, tačiau nespausti, jei tai padaryti nerealu. Reikėtų pasiekti, kad vaikas dirbtų savo tempu, o, žinodamas iškeltą tikslą, baigtų laiku. Labai svarbu dažnai girti tuos vaikučius, kuriems nuolat reikia tėvų dėmesio.
Bendraudami su vaiku, tėvai turėtų stengtis neparodyti savo baimės, kad vaikui kažkas gali nepavykti ar kad juo abejoja. Lėtą vaiką, esant galimybei, yra gerai suporuoti su aktyvesniu, stengtis juos paskatinti dirbti kartu. Taip aktyvus vaikas pajus lėtesnio ramumą ir paskatins lėtesnįjį.
„Sunkūs“ vaikai būna blogos nuotaikos, staigiai reaguoja, sunkiai prisitaiko. Linkę į negatyvias ir intensyvias reakcijas. Nepažįstamoje aplinkoje tokie vaikai užsisklendžia, būna pasyvūs, neaktyvūs, sunkiai prisitaiko.
Tėvai, augindami sunkaus temperamento atžalas, turėtų būti kantrūs, objektyvūs, elgtis nuosekliai ir stengtis suvaldyti vaiko nepastovumą. Tai pasiekti gali padėti iš anksto aptartas geidžiamas vaiko elgesys, kad jis aiškiai žinotų taisykles, pagal kurias reikės gyventi.
Užuot tikėjęsi, kad išsiblaškęs, aktyvus vaikas sugebės ilgam sutelkti dėmesį į jam užduotą veiklą (pvz., namų darbus), tėvai turėtų bent už trumpus aktyvaus darbo momentus vaiką apdovanoti jam maloniomis pertraukėlėmis. Svarbu vengti pažeminimo ir ironijos. Su „sunkiu“ vaiku reikia iš anksto aptarti skatinimo ir bausmių formas ir priimti abiejų pusių susitarimu.
Suprantama, su mažais vaikais tai padaryti yra sunku, tačiau šito reikia siekti. Galima naudoti tėvų dėmesį kaip skatinimo ar baudimo priemonę, ignoruoti vaiką, jei jis elgiasi netinkamai. Tačiau, pasikeitus elgesiui, atkreipti į vaiką dėmesį ir pastebėti jo norą dirbti bei veiklos rezultatus.
Jei vaikas sunkiai atlieka užduotis, nesilaiko darbų sekos, paklauskite, ko jam reikia, kad atliktų užduotį. Klausinėti reikia tol, kol vaikas pasieks užsibrėžtą tikslą. Jei vaikas yra labai judrus, galima išnaudoti aktyviems darbams. Labai sveika tokį vaiką sudominti aktyviomis sporto šakomis, aktyviais žaidimais.
O ar galima auklėjimu „pakoreguoti“ vaiko temperamentą?
Temperamentas dėl aplinkos poveikio ir auklėjimo mažai keičiasi, tačiau jį galima išmokti valdyti. Niekada nereikia temperamentu pateisinti vaiko negero elgesio. Tačiau pyktis, nuolatiniai priekaištai sukelia labai daug neigiamų emocijų, kurios nepadeda vystyti pozityvios asmenybės.
Ką dar galėtumėte patarti tėveliams?
Svarbu tėvams su savo vaikais būti atviriems. Tėvų atvirumas ir vaiką skatins parodyti savo jausmus ir išgyvenimus. Ne mažiau svarbu ir pripažinti savo klaidas, parodyti vaikams, kad ir tėvai klysta, tačiau stengiasi iš to pasimokyti. Auklėjimas yra abipusis procesas: tėvai auklėja vaikus, o vaikai – tėvus. Suprantama, jie tai daro ne taip, kaip suaugusieji, savaip, tačiau negalima į tai nekreipti dėmesio.