Tačiau Londono Imperatoriškojo koledžo genetikė tvirtina, kad ateityje ir žmogus sugebės daugintis nelytiniu keliu. Tai neįtikėtina, tačiau labai realu.
Dar ankstesniajai kartai vaikai iš mėgintuvėlio atrodė mokslinė fantastika, o dabar mes tai priimame kaip realybę. Taigi, kaip tvirtina Aarati Prasad, gali būti, kad po kelių dešimtmečių naujagimiai išvys pasaulį ne tik kad be spermos donorų dalyvavimo, bet dargi ir be kontakto tarp vyro ir moters. Ateitis bus belytė.
Savo knygoje, pavadintoje „Like A Virgin“, A. Prasad tyrinėja fundamentalią temą - žmogaus gebėjimą kontroliuoti savo likimą - nutraukdama nuo gyvenimo šventumo ir paslaptingumo skraistę. Mes gyvename pasaulyje, kur mokslas leidžia valdyti absoliučiai viską - net vaikų pradėjimo procesą. Ir dauginimasis nelytiniu keliu - tai, kas mokslui yra įmanoma. O jei moterys gali gimdyti, kodėl gi to negalėtų ir vyrai?
Jau dabar Australijoje sukurta dirbtinė gimda - plastikinis konteineris, skirtas laikyti skysčius ir bakterijas, paimtas iš tikrų gimdų. Dabar dirbtinė gimda išbandoma su rykliais, ir jei jau rykliai pradėjo, greitai jų pėdomis galės pasekti ir žmonės, mano A. Prasad. Todėl kada nors vyrai galės savarankiškai išnešioti vaiką be moters pagalbos.
Gali pasirodyti, kad Aarati pernelyg toli užbėga į priekį, tačiau ji primena, kad mokslininkai jau sukūrė dirbtinę spermą. Ir dar daugiau - sulaukti ir palikuonys. Dar 2004 metais japonų laboratorijoje gimė pelytė, vardu Kagulia. Laikui bėgant, šią technologiją taps įmanoma taikyti ir žmonėms.
Genetikė prisimena ir kitus atvejus, parodžiusius, kad nelytinis dauginimasis nėra kažkoks antgamtinis reiškinys. Taip kiaušidės teratomos - augliai, besivystantys iš neapvaisintų kiaušialąsčių - gali išsiauginti sau dantis ir plaukus. Neatsitiktinai pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio pabaisą. Viena tokių pabaisų buvo aptikta lytinio gyvenimo nepradėjusios merginos iš Japonijos organizme 2003 metais - teratoma buvo lėlės dydžio ir turėjo akis su blakstienomis.
Jei šie procesai bus geriau perprasti, žmonija sugebės išmokti daugintis be lytinių partnerių. Nevaisingų vyrų ir moterų visame pasaulyje vis daugėja, o tai reiškia, kad tradiciniam dauginimosi procesui kyla pavojus. Y chromosoma, kaip sako Aarati, atsilieka evoliucijos kelyje: joje esanti genetinė informacija iš kartos į kartą tampa vis mažiau ir mažiau vertinga.
O jei Y chromosoma palaipsniui nyksta, ar tai nereiškia, kad miršta ir žmonių rasė, jei mokslininkai nesugebės išrasti dirbtinio dauginimosi metodų? Ir jei taip atsitiks, argi neaišku, kad žmonių rasė pasirinks A. Prasad idėjas?
Kaip ir daugelis kitų mokslininkų, Aarati mano, jog dėl progreso verta atsisakyti šimtmečių tabu ir tradicijų. Genetikė svajoja apie tai, kad žmonija atmestų visus prietarus apie seksą, lyčių skirtumus, pradėjimo procesą, ir suteiktų galimybę mokslui vystytis bet kokia kryptimi.
Kadangi A. Prasad nuomonė gan ginčytina, galima jau dabar prognozuoti, kad jos knyga bus labai populiari. Tiesa, autorės niekaip negalima pavadinti neutralia mokslininke: ji aktyviai remia žmogaus embriologijos tyrimų tąsą ir jų logišką užbaigimą.
„Kodėl vyras negali būti motina? - nesupranta A. Prasad. - Kodėl mums atrodo svarbiau „būti motina“ nei „būti tėvu“? Pagal visus vertinimus, ateityje nugalėsime gimdos tironiją. Liks tik vienas klausimas: ar sugebėsime nugalėti žmogaus prietarų tironiją.“