Būti kultūringu ir tuo pat metu mokėti už save pakovoti, apginti savo poziciją. Būti altruistu, sąžiningu, geranorišku ir tuo pat metu tramdyti socialiai nepriimtinus impulsus: pyktį, godumą, troškimą pasinaudoti kitais, užgrobti svetimą nuosavybę ir t.t.
Nuo 0 iki 8 metų – pačių įvairiausių psichologinių būsenų formavimosi ir jų integracijos metas. Dėl to vaikų negalima bausti iki 3-4 metų amžiaus. Kad neužgniaužtume natūraliai produktyvios agresijos, kūrybinės energijos, nepriklausomybės. Maždaug 8-aisiais gyvenimo metais vaikas įvaldo pagrindinius socialiai priimtinus sąveikavimo su pasauliu būdus.
Ir neįtikėtinai sudėtinga tėvams šiuo laikotarpiu nesugniuždyti vaiko dvasios, nesutrypti jo valios, jo natūralios tikros prigimties.
Sudėtinga todėl, kad laikotarpiu iki 8 metų amžiaus vaiko psichologinės būsenos aktualizuojasi natūraliai ir gyvuoja tarsi pačios savaime. Dėl to vaiko elgesys gali būti prieštaringas: tai jis mielas ir geras, tai agresyvus, tai godus, tai dosnus, tai iniciatyvus, tai paklūstantis. Šiame amžiuje vaikas bando integruoti visus jausmus, kuriuos pergyvena, kad galėtų imti juos kontroliuoti.
Negalima šiame amžiuje slopinti negatyvių jausmų: agresijos, melo, gėdos, kaltės, negatyvizmo. Reikia išmokyti vaiką juos suvokti ir transformuoti. Taip formuojasi aukšto lygio psichologinė gynyba, būdinga psichiškai sveikiems žmonėms.
Dėl to svarbu išmokyti vaiką suvokti savo jausmus ir reikšti juos socialiai priimtinomis formomis.
Būti tėvais – neįtikėtinai sudėtinga ir tuo pat metu tai teikia kvapą gniaužiantį malonumą. Kas gali būti nuostabiau, kaip pamatyti savo darbo, rūpestingumo ir auklėjimo rezultatą?
Suvokimas, kad be manęs, tėvo ar mamos, šitas mažas žmogutis negalės nieko išmokti, o ir išgyventi nesugebės labai įpareigoja, sukelia gilų atsakomybės jausmą. Tačiau tėvystė ir motinystė – ne vien šviesūs jausmai, tai dar ir pyktis, susierzinimas, nuovargis ir, žinoma, savo tėviškos ir motiniškos didybės jausmas. Sugebėti suvokti ir sutramdyti savo visagalybę, išpuikimą, susierzinimą, susikoncentravimą vien į save, mylimiausią, mokėjimas įveikti savo valdžios vaiko atžvilgiu jausmą. Tas, kuris šiuos jausmus pripažins, galės keisti savo elgesį, kad padėtų vaikui pranokti tėvus. Jis galės padėti vaikui susikurti „savo karalystę“. Ir tai visiškai normalu. Tai natūralus evoliucijos dėsnis, kai sekanti karta sėkmingesnė už ankstesnę.
Atsisakyti „visagalių tėvų“ vaidmens – reiškia duoti pradžią brandiems, nepriklausomiems santykiams tarp tėvų ir vaikų.
Iki šeštų-aštuntų gyvenimo metų būtų neblogai leisti vaikui aiškiai suprasti, kas yra lygios teisės ir statusų hierarchija. Ir šios hierarchijos rėmuose tėvai turi išmokyti mažąjį paklusti pagrindinėms socialinėms taisyklėms.
O taisyklės iš tiesų labai paprastos:
- Negalima kėsintis į kito žmogaus gyvybę, gyvenimą ir laisvę;
- Negalima pažeidinėti kūno ribų;
- Negalima įžeidinėti garbės ir orumo;
- Negalima savintis svetimos nuosavybės;
- Negalima per prievartą piršti seksualumo (kalba eina apie padorų elgesį);
- Negalima pulti fiziškai;
- Negalima eksploatuoti asmenybės (naudotis žmogumi, agresyviai manipuliuoti).
Šitoms taisyklėms būtina paklusti be jokių kompromisų ir jų nesilaikymo atveju turi sekti bausmė, atitinkanti 6-8 metų amžių.
Pasiekęs 13-16 metų amžių žmogus supranta, kad tėvai nėra dievai ir prasideda sekantis skausmingas procesas – emocinis tėvų ir vaikų atsiskyrimas. Eilinis todėl, kad vaikas atsiskiria nuo tėvų ir kūdikystėje (nuo mamos), ir ankstyvoje vaikystėje, ir mokykliniame amžiuje. Ir jis tols nuo tėvų ir toliau. Ir trukdyti šito vaikui negalima. Reikia padėti atsiskirti nuo tėvų lengva širdimi. Separacija laikoma sėkminga tada, kai iš emocinio prisirišimo belieka tik švelnumas mamai ir pagarba tėčiui. Tai reiškia, kad žmogus pasiruošęs tapti suaugusiu.