Papildydamas teoriją apie tai, kaip turi vykti pokalbis, Parkeris pateikia daugiau kaip šimtą tokių pokalbių variantų – pradedant vagystėmis, baigiant abortais. Kiekvienas pokalbis turi scenarijų ir aptarimui skirtus klausimus.
Kaip vaikams formuojasi etikos principai ir vertybės?
Nebūtinai didžiausią įtaką vaikams turi tėvai. Yra dar mokytojai, treneriai, draugai. Yra du svarbūs dalykai, kuriuos turi turėti galvoje tėvai, kad taptų tarp visų šių įtakų svarbiausiais vaiko gyvenime: negalima pavirsti nykiu moralizatoriumi, kuris nurodinėja, kaip gyventi, o taip pat būtina su vaiku kalbėtis apie etiką ir vertybes. Pirmas variantas – kai sakote vaikui: „Dabar aš tau paaiškinsiu, kaip reikia teisingai daryti…“ Antras variantas – užmezgate su vaiku dialogą kiekviena patogia proga (pavyzdžiui, jeigu jis nori pasikalbėti apie kokią nors neteisybę iš mokyklos gyvenimo ar filmo) ir padedate jam savarankiškai suformuoti išvadą, kaip geriausiai elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.
Apie ką kalbėtis?
Knygoje pateikta daugiau kaip šimtas temų. Aptarti galima viską, ką tik norite, jeigu pastebėjote, kad vaikas jau susimąstė apie tai. Nesvarbu, ar tai bus pokalbis apie mirtį, apie kosmetikos testavimą su gyvūnais, seksą ar terorizmą. Nesidrovėkite, kadangi vaikas vis tiek susidurs su šiais dalykais gyvenime. Ir jam bus žymiai lengviau ir paprasčiau, jeigu jau turės suformuotą nuomonę šiomis temomis.
Produktyvaus dialogo taisyklės
Uždavinėkite vaikui klausimus. Klausinėkite, ką jis galvoja ir kodėl galvoja būtent taip. O kad geriau suprastumėte jo mintis, pasiūlykite pateikti pavyzdį iš gyvenimo, iliustruojantį jo nuomonę ir paaiškinantį, kodėl jis taip galvoja. Nepirškite savos nuomonės.
Galima užduoti, pavyzdžiui, tokius klausimus:
Kaip atrodytų pasaulis, jeigu visi šitaip elgtųsi?
Ar gali sugalvoti pavyzdį, kas būtų, jei situacija plėtotųsi atvirkščiai?
Kaip jaustumeisi, būdamas kitoje barikadų pusėje?
Kas išlošia iš šios situacijos? O kas pralošia? Ar tai teisinga?
Kaip manai, ką apie tai pasakytų tavo mokytojas/treneris/draugas?
Kokios žalos gali padaryti šis sprendimas? Ar verta jį priimti?
Net jeigu nebus žalos, ar šis sprendimas teisingas?
Nereikia, beje, užmiršti, kad pats svarbiausias klausimas yra „Kodėl?“
Kodėl tu taip manai?
Kodėl tai teisingas sprendimas?
Kodėl žmogus, parsisiuntęs piratinę filmo kopiją, gali būti laikomas nusikaltėliu?
Kodėl šis vakarėlis tau svarbesnis už šeimyninius pietus?
Ir taip toliau.
Išsakykite nuomonę, priešingą vaiko nuomonei. Atsargiai paprašykite vaiko pagalvoti, kas atsitiks, jei bus pasielgta priešingai, negu jis mano. Svarbu, kad jis suprastų, jog priešingą nuomonę išsakote tam, kad jis pamąstytų, o ne šiaip sau, nes jeigu vaikas nutars, kad laikote jo mintis klaidingomis ar tiesiog norite priversti jį galvoti kaip patys galvojate, dialogo nebus. Gali būti ir prastesnių pasekmių: vaikas atitols nuo jūsų ir nebebus daugiau toks atviras.
Supažindinkite vaiką su faktais, susijusiais su aptariama tema. Kai vaikas išsako savo nuomonę, jis tikriausiai detaliai neišmano problemos. Pasistenkite prisiminti kokius nors faktus ir pasiteiraukite – pakeitė nauja informacija jo įsitikinimus ar patvirtino?
Pasiūlykite vaikui įsivaizduoti save ekspertu. Pavyzdžiui, pasiūlykite sumodeliuoti sprendimą apie patyčias mokykloje, žvelgiant iš direktoriaus pozicijos. O jeigu mokinys sudaužė veidrodį koridoriuje – kaip galima būtų jį nubausti? O jeigu jis iš nepasiturinčios šeimos?
Jeigu vaikas nepatenkintas didesnio masto negerovėmis, pasiūlykite jam pasvarstyti, kaip pasielgtų, vadovaudamas valstybei ar būdamas kokios nors žinybos vadovu. Ir drauge išnagrinėkite situaciją. Įpinkite į diskusiją įvairių atspalvių, paaiškinkite, kad nebūna vien juodų ir baltų poelgių ir paprašykite, kad vaikas pabandytų įvertinti įvairias situacijas įvairesniais aspektais.
Ir, žinoma, turite nuoširdžiai domėtis vaiko nuomone. Tik tada jis atsivers. Ir jokiu būdu nedarykite už vaiką išvadų. Jas jis turi pasidaryti pats.