Pateikiame patarimus, kurie pravers berniukus auginančias šeimas, jais dalinasi shkolazhizni.ru.
1. Perkant berniukams žaislus, reikia atsiminti, kad jie būtinai užsimanys išsiaiškinti, kaip tas žaislas sukonstruotas.
Todėl būkite pasirengę tokiam rezultatui, o dar geriau, susitarkite su vaiku, kad jam padėsite. Vaikiškos rankos dažnai gali išrinkti žaislą, o sudėti atgal – vargiai. Padėkite suprasti, kaip sukurtas žaislas, papasakokite, kokią funkciją atlieka atskiri mechanizmai – taip ne tik patenkinsite vaiko smalsumą, bet ir vystysite jo abstraktų mąstymą.
Būna ir taip, kad vaiko vaizduotėje žaislas staiga pavirsta kažkokio blogio nešiotoju, siaubu. Kartą buvau liudininkas, kaip mano trejų ar ketverių metų sūnus akmeniu tvojo per neseniai nupirktą žaislą. Nežinau, kokia tuomet buvo mano veido išraiška, tačiau, pasisukęs į mane, vaikas su pasitikėjimu ištiesė man savo ginklą ir nuoširdžiai prisipažino: „Jis nelūžta!“
Tuo metu labiausiai džiaugiausi dėl to, kad nutylėjau ir neišgąsdinau vaiko, nepasidaviau norui jį sustabdyti. Mane apstulbino jo pasitikėjimas. Jis dar negalėjo žodžiais išreikšti savo jausmų, tačiau pagal susikaupusią veido išraišką supratau, kad tai kažkoks pagoniškas ritualas, kuriame man tenka dalyvauti. Mes kartu ėmėmės užbaigti jo pradėtą egzekuciją, ir po sekundės kitos vaikas jau pamiršo savo problemas ir nubėgo žaisti. Kad ir koks brangus būtų žaislas, bet vaiko sveikata brangesnė.
2. Jau nuo pat ankstyvos vaikystės (dvejų metų) reikia mokyti vaiką laikyti pieštuką, lipdyti plastiliną ar molį, kitaip tariant – kažką daryti rankomis.
Tegu iš pradžių užduotis tebūna apvesti kokį nors kontūrą pieštuku. Svarbiausia čia – ne piešinio grožis, o pirštų lavinimas – tai stimuliuoja smegenų ir kalbos lavinimą. Antrasis tikslas (jis svarbesnis berniukams) – tai nuolatinis susikaupimo, dėmesio koncentravimo mokymas, kuris pravers vėliau mokantis. Nuo suaugusiųjų priklauso, kad tokie užsiėmimai vaikui būtų įdomūs. Neverskite jų, pripratinkite palaipsniui, bet ir neleiskite užsiimti tuo daugiau nei valandą, atitraukite.
3. Sukeltą diskomforto jausmą vaikai mažina judėdami.
Vaikui bausmė yra nejudėti – sėdėti ant kėdės ar stovėti kampe. Tai, kad vaikai dūksta – tai normalu, net jei jie vakarais sunkiai nušliaužia iki lovos ir užmiega nespėję nusirengti. Jie tam sueikvoja vos keturiasdešimt procentų gautos energijos. Taip tęsiasi iki dvidešimt ketverių metų. Likę šešiasdešimt procentų lieka vidutiniam amžiui ir senatvei.
4. Vyrai vidutiniškai per dieną meluoja iki dviejų šimtų penkiasdešimt kartų (moterys – kur kas mažiau).
Pavyzdžiui, atsakydami į klausimą „Kaip reikalai?“, sakydami komplimentus ir pan. Tačiau vaikai paprastai ne meluoja, o išsigalvoja. Berniukų dešinysis pusrutulis, atsakingas už vaizduotę, išvystytas prasčiau nei mergaičių, todėl reikia skatinti vizualizacijos lavinimą – skaityti jiems pasakas ir knygas, aptarinėti filmus.
Išsiaiškinti, kada vaikas sako tiesą, o kada meluoja – labai paprasta. Žvelkite jam į akis. Kai jis kalbės tiesą, tai yra, prisimins, kas buvo iš tikro, jo vyzdžiai kryps į viršų ir į kairę (nuo jo), kai išsigalvos – į viršų ir į dešinę. Kai kuriems vaikams ir daugumai kairiarankių – priešingai, kai prisimena – į viršų ir į dešinę, kai išsigalvoja – į viršų ir į kairę. Todėl reikia stebėti savo vaiką, galite, pavyzdžiui, paklausti apie kokį nors įvykį, kur jūs taip pat buvote, ir įsidėmėti vyzdžių judėjimą.
5. Vyrą vyru daro tam tikros savybės.
Pirmiausia tai – atsakingumas, savarankiškumas, tikslo siekimas, vyriškumas. Vaikai gi visiškai priklausomi nuo suaugusiųjų, taigi jie nuo pat ankstyviausio amžiaus mokosi to elgesio, kuris kyla iš priklausomumo, tai – įprotis daryti teigiamą įspūdį aplinkiniams, kad būtų pelnytas jų palankumas. Tėvai savo vaikus auklėja kaip tarnus – skatina už gerą (tėvų požiūriu) elgesį ir baudžia už blogą. Koks rezultatas? Vergų psichologija ir konformizmas. Pridėkite dar žemą motinos savivertę, kurią ji projektuoja į vaiką, ir gausite žmogų, kuris tik išoriškai panašus į vyrą. O paskui merginos klausia, kur dingo tikri vyrai.
6. Ką daryti? Pirmiausia, mamos, moteriai reikia rimtai užsiimti savimi, tapti savarankiška ir pasitikinčia savimi. Ir tai turi būti ne tariamas savarankiškumas – daugelis laikančių save pasitikinčiomis ir savarankiškomis tokios toli gražu nėra.
Antra, nuo pat ankstyvos vaikystės vaikui reikia patikėti atsakomybes, su kuriomis jis galės susitvarkyti. Leisti vaikams mokytis iš savo klaidų, nedaryti jų darbų už juos, su meile ir patarimais palaikyti juos, pripažinti juos kaip asmenybes.
Prisiminti, kad nei vienas vaikas dar neprašė jo pagimdyti, vaikus gimdome dėl savęs. Vaiko auklėjimas užsibaigia dvylikos metų, toliau svarbu iš principo tik rodyti pavyzdį „daryk kaip aš“. Ir nuo tų dvylikos metų priklauso, kokie bus ateinantys penkiasdešimt-šešiasdešimt jūsų gyvenimo metų su šiuo vaiku.