Dienai baigiantis, turėjote laisvą valandą ir, užuot prisėdę pažiūrėti televizoriaus ar pažaisti video žaidimus, išėjote pabėgioti ar į sporto salę. Visi šie maži pasirinkimai lemia sveikesnį ir turtingesnį gyvenimo būdą, tačiau ar gali būti taip, kad jie turi nenumatytų neigiamų pasekmių jūsų psichiniams resursams ir jūsų sugebėjimui save riboti?
Remiantis ego išsekimo (angl. ego depletion) teorija, bet koks savęs ribojimas eikvoja psichinius ir motyvacinius resursus, nulemdamas tai, kad jūs nebegalite atsispirti kitai jūsų kelyje pasitaikiusiai pagundai. Pavyzdžiui, yra labiau tikėtina, kad jūsų valandos trukmės treniruotė sporto salėje paskatins jus išgerti alkoholinį gėrimą arba du, arba tris. Paradoksalu, bet yra stiprus ryšys tarp alkoholio vartojimo ir treniravimosi dažnumo.
Ego išsekimo teorija paaiškina šį sąryšį, kaip žmonių nesugebėjimą atsispirti pagundai, nes juos susilpnino fizinės, jei ne psichinės, pastangos sportuoti. Žinoma, taip pat galimas dalykas, jog žmonės, kurie vartoja daug alkoholio, nori sportuoti, kad sudegintų tas papildomas kalorijas. Vis dėlto, anot Floridos valstijos universiteto psichologo Roy Baumeisterio, būtent psichinis išsekimas, sukeltas bet kokios daug jėgų reikalaujančios veiklos, sumažina jūsų smegenų gebėjimą kovoti su pagunda.
Ne visas blogas žmonių elgesys yra nulemtas savikontrolės. Kartais tas kažkas atrodo tiesiog per daug gerai, kad būtų galima jo atsisakyti, ir jūs nesuabejoję pasiduodate tam. Jūs nusprendėte, kad norite to impulsyvaus pirkinio ir niekas jūsų nesustabdys nuo jūsų sunkiai uždirbtų pinigų iššvaistymo. Impulsyvūs poelgiai gali byloti apie savikontrolės žlugimą, taškas. Jūs norite kažko, tai ir siekiate to.
Nelaimei, didžioje dalyje šiuolaikinės visuomenės vyraujantis vartotojiškas mentalitetas gali pateikti jums begalę galimybių išklysti iš kelio, kuris, jūs žinote, kad yra naudingas jums ir jūsų banko sąskaitai, rašoma psychologytoday.com.
Tuomet jūs galite būti lygiai tiek pat linkęs būti ne toks atsargus ir mėgautis netinkamu elgesiu, nesvarbu, ar jaučiatės, jog išnaudojote ar ne savo psichinius resursus. Kaip teigiama 2012 m. žurnale „European Journal of Social Psychology“ išspausdiname Utrechto universiteto psichologės Jessie C. De Witt Huberts ir jos kolegų straipsnyje, žmonės nuolat netenka savikontrolės dėl impulsyvių polinkių.
Jiems nebūtina prieš tai užsiimti psichiškai sekinančia veikla. Vėliau jie gali pabandyti kompensuoti savo pasidavimą malonumams, pavyzdžiui, energingai sportuodami, kad panaikintų nesaikingo alkoholio vartojimo visą naktį pasekmes, tačiau, kai jie pasiduoda savo žemesniems instinktams, jų mintyse nėra tokių svarstymų.
Taigi, jūs galite elgtis impulsyviai vien dėl to, kad negalite savęs kontroliuoti. Vis dėlto, J. De Witt Huberts teigia, kad žmonės, kai jaučia, kad turi „leidimą nusidėti“, leidžia sau per daug pasiduoti pagundoms. Jos tyrimas nagrinėja nesaikingą hedonistinį vartojimą, kuris reiškia polinkį leisti sau per daug, nes tai sukelia gerą jausmą.
„Leidimas nusidėti“, formaliai vadinamas „leidimo sau suteikimu“, pasireiškia, kai ieškote racionalios priežasties pateisinti savo perdėtą maisto vartojimą, nekontroliuojamą alkoholio vartojimą, per didelį išlaidavimą ar bet kokį kitą impulsyvų ar nekontroliuojamą elgesį, kuriuo „žinote“, kad neturėtumėte užsiimti.
Tai yra ne todėl, kad jums trūksta ego resursų, kaip teigtų R. Baumeisteris, bet todėl, kad jūs esate beveik užprogramuoti surasti pateisinimą tam, ką priešingu atveju laikytumėte neabejotinai žalingu jūsų gerovei ilguoju laikotarpiu.
Tuomet leidimo sau suteikimas suteikia psichinį pateisinimą suteikti sau galimybę užsiimti perdėtu hedonistiniu kompensavimu. J. De Witt Huberts pateikia tokius šios tendencijos pavyzdžius, kurie yra beveik visiems artimi – dietos besilaikantis po sunkaus egzamino eina girtuokliauti arba anksčiau rūkęs žmogus surūko cigaretę, kad atsikratytų streso dėl darbo. Sprendimų priėmimo teorija teigia, kad turėdami pasirinkimą, žmonės rinksis alternatyvą, kuri juos verčia jaustis gerai ir kurią jie gali lengvai pateisinti. Mūsų trumpalaikio malonumo troškimas nustelbia galimą ilgalaikę savęs aukojimo naudą.
Leidimo sau suteikimo įrodymai pateikiami J. De Witt Huberts cituojamuose tyrimuose, kuriuose dalyviai, pagalvoję apie momentą, kai jie pademonstravo kokią nors savikontrolę, buvo labiau linkę rinktis daugiau kalorijų turintį desertą. Iš tikrųjų jiems nereikėjo išeikvoti savo resursų (kaip teigia R. Baumeristeris), tiesiog jie turėjo prisiminti momentą, kai buvo geri, ir to pakako pastūmėti juos link gerus pojūčius sukeliančio pasirinkimo.
Kaip yra tuomet, kai jums nereikia priimti sprendimo, o jūs tiesiog persistengiate, užsiimdami veikla, kuri jums teikia malonumą? Sakykime, nėra nieko blogo suvalgyti vieną šokoladinio pyrago gabalėlį, jei tas gabalėlis nėra labai didelis. Kaip yra tuomet, kai jūs valgote gabalėlį po gabalėlio, po gabalėlio?
Galbūt jūs sutaupėte pinigų, įsigydami marškinėlius per išpardavimą, bet, nežinodami, kada sustoti, galų gale išleidote beviltiškai daug pinigų daugybei įvairių spalvų marškinėlių, kurių visų jums nereikia. Žmonės, kurie persistengia, nebūtinai sprendžia, kurią iš dviejų alternatyvų pasirinkti, o tiesiog per daug mėgaujasi viena veikla, kas tampa problema tik todėl, kad jie nebegali savęs sustabdyti. Kas neleidžia jiems nuspausti stabdžių?
Iškalbingi eksperimentai
Siekiant patikrinti leidimo sau suteikimo vaidmenį perdėtame mėgavimesi malonumais, J. De Witt Huberts ir jos kolegos sugalvojo eksperimentinę užduotį, kuri leido jiems kontroliuoti, kiek daug pastangų jų dalyviai, jaunos suaugusios moterys, manė įdedantys. Užduotis buvo paspausti kompiuterio klaviatūros mygtuką, žymintį pirmąją kiekvieno iš pateiktos žodžių sekos žodžio raidę.
Eksperimentinės grupės dalyvės atliko užduotį vieną kartą, tada joms buvo pasakyta, kad jos turi atlikti ją dar kartą, kad padidintų užduoties patikimumą ir tada jog atliko užduotį dar kartą. Kontrolinės grupės dalyvės atliko užduotį per tiek pat laiko, bet padarydamos pertrauką tarp dviejų užduoties dalių, kai eksperimentas buvo sustabdytas ir vėl atnaujintas.
Tokiu būdu eksperimentinės grupės dalyvės buvo verčiamos jaustis taip, tarsi jų darbas reikalauja daugiau pastangų (nes joms reikia pagerinti užduotį), nei buvo verčiamos jaustis kontrolinės grupės dalyvės (kurios galvojo, jog atlieka tik vieną testą). Po raidžių paspaudimo užduoties dalyvėms buvo pasiūlyti užkandžiai, kuriuos jos neva vertino pagal skonį ir nuovoką. Taip pat jos vertino savo alkio lygį.
Tyrimo rezultatai parodė, kad moterys, kurios jautėsi dedančios daugiau pastangų, teigė, kad jautėsi alkanesnės po užduoties atlikimo, nei kontrolinės grupės moterys. Visoms dalyvėms buvo liepta nevalgyti 2 val. prieš eksperimentą, taigi, yra mažai tikėtina, kad jos buvo iš tikrųjų alkanesnės, priklausomai nuo grupės, į kurią buvo paskirtos.
Eksperimentinėje grupėje buvusios moterys jautė, kad įdėjo daugiau pastangų, nors jų panaudotas pastangų kiekis buvo toks pats, kaip ir moterų kontrolinėje grupėje. Įvertinus jų juntamą alkio lygį, J. De Witt Huberts ir jos komanda nustatė, kad moterys, kurios manė, kad užduotis reikalavo daugiau pastangų, iš tikrųjų valgė daugiau užkandžių, nei kontrolinės grupės moterys. Tokiu būdu moterų privertimas jaustis taip, tarsi jos dirbo sunkiau, nulėmė tai, kad šios moterys elgėsi tarsi užsitarnavusios savo atlygį.
Ypač įdomu šiuose tyrimo rezultatuose buvo tai, kad besistengiančios moterys iš tikrųjų tikėjo, kad jos buvo alkanesnės, nei lyginamosios grupės, todėl jos turėjo du būdus pateisinti savo didesnį maisto vartojimą. Jos ne tik sunkiau dirbo, bet ir buvo alkanesnės. Dar labiau stebina tai, kaip jų elgesys pasidavė eksperimentiniam manipuliavimui be jokio akivaizdaus įvardinimo, kas vyko. Niekas nepasakė šioms moteris, kad jos dirba sunkiau, todėl nusipelno suvalgyti daugiau užkandžių. Elgesys tiesiog pats savaime susiklostė.
Tolesnis tyrimo pakartojimas su įvairesniais pavyzdžiais leistų nustatyti leidimo sau suteikimo poveikio bendrumą. Vis dėlto, autoriai turėjo tvirtą teoriją savo prognozėms pagrįsti, ir atrodo, kad kontroliavo daug galimai konkuruojančių veiksnių.
Apibendrinant, atrodo, kad leidimo sau suteikimo poveikis yra toks, kuris gali sukelti problemas. Nežinodami, kad tampate jo auka, jūs galite sugundyti save galvoti, kad nusipelnote kiekvieno jūsų kelyje pasitaikančio malonumo tol, kol galvojate, kad jūs tai „užsidirbote“.
Norėdami tai įveikti, silpnumo akimirkomis atkreipkite dėmesį į tai, ką galvojate. Ar tai būtų apsipirkinėjant, ar linksminantis po sunkios savaitės, ar tiesiog leidžiant sau pasmaguriauti dar viena skanaus, bet riebaus maisto porcija, stabtelėkite ir paklauskite savęs, kodėl taip elgiatės. Žinome, kad dėmesingumas gali pagerinti žmonių mitybos įpročius. Yra pagrindo tikėti, kad tai gali suteikti jums paguodą dėl kitų jūsų perdėto mėgavimosi malonumais nuodėmių ir priartinti jus prie jūsų savikontrolės tikslų.