Pirmiausia išsiaiškinkime, kokiose situacijose tėvai reikalingi savo vaikams? Vaikams reikia pagalbos, galbūt pinigų, reikia palaikymo ar patarimo. Ir tėvai visada mielai padeda. Ir aš manau, kad labai svarbu padaryti taip, kad padėti nebereikėtų. Kad paaugusiam vaikui tėvų nebereikėtų.
Suprantu, kad labai norisi, jog vaikas prisimintų tėvus, bendrautų su jais ir pan. Šios temos aš neliečiu. Kalbu konkrečiai apie tėvų nereikalingumą, kai iš jų ko nors reikia, kažkokios pagalbos. Svarbu taip ugdyti vaiką, kad tokioje situacijoje jam nereikėtų tėvų, nes jis jau bus savarankiškas.
Svarbu, kad vaikai, kai jau ganėtinai užaugo, daugiau nesikreiptų į tėvus, viską darytų patys, kad tėvai šioje situacijoje nebūtų reikalingi.
Iš dalies nuo mūsų priklauso, kada jau ypatingai nebedarome įtakos auklėjimui, kai vaikai jau užauga. Čia reikia darbuotis taip: teikti pagalbą, kaip ir anksčiau, paskui – vis mažiau ir mažiau, ir galiausiai nustoti padėti. Kaip tai veikia? Vaikas juk pats atsipalaiduoja, nesimoko gyventi savarankiškai, juk tereikia ranką ištiesti – ir štai jau atskuba tėvai.
Jei jis matys, kad pagalbos yra vis mažiau ir mažiau, vienintelė išeitis bus mokytis būti savarankiškesniam. Pačiam spręsti problemas, ieškoti reikalingų žmonių, taupyti pinigus ir pan.
Kol padedame, kol mūsų reikia mūsų vaikams, jie negali pilnai įžengti į suaugusiųjų pasaulį. O jei išmoksime būti nereikalingi, tada jie neturės pasirinkimo, taps savarankiškesni ir labiau subrendę. Juk būtent to mes jiems ir linkime, tiesa? Bent jau man taip atrodo.