Iš tikrųjų mes, suaugusieji, galėtume padėti. Nes visa tai jau esame patyrę ir dabar užtikrintai galime pareikšti, kad paauglystei būdingas pasaulio suvokimas turi mažai ką bendro su realybe. Taip, mes galėtume įtikinti ir nuraminti, jeigu... kas mūsų klaustų ir klausytų. Bet taip beveik nebūna.
Pirma, paaugliai to, kas su jais vyksta, nepriima kaip laikinų problemų, jiems tai – sunki gyvenimo tiesa. Suaugusieji to arba nemato, arba tinkamai neįvertina. Tad kokia prasmė tartis? „Kas iš to, kad mama mane nuramins? Su tokiomis kojomis aš vistiek niekam nepatiksiu...“. Antra, net jeigu tėvus ir vaikus sieja labai šilti santykiai, gimdytojų autoritetas paauglystės laikotarpiu nėra labai didelis. Todėl būtina veikti atsargiai ir neakilandžiai.
Keletas patarimų, kurie jums padės
Apsiginkluokite kantrybe. Knygos „Tavo nerimstantis paauglys“ autoriai Jin ir Bobas Bayardai, patys auginantys penkis vaikus, pataria tiesiog laukti kol pasibaigs paauglystės amžius. Tai leis ramiai reaguoti į net kokius vaiko žodžius ar poelgius, vadinasi – išsaugoti su juo ryšį. Kitaip tarp jūsų ir jo atsiras aklina siena, neleisianti net sužinoti apie vaiko problemas.
Prisiimkite atsakomybę. Taip, kompleksų turi kiekvienas žmogus, tad ar reikia tėvams tame dalyvauti? Reikia ir netgi būtina. Kartais vaikui pavyksta pačiam atsikratyti savo kompleksų, o tai jį sustiprina. Vis dėlto kartais su amžiumi situacija tik dar labiau aštrėja, o kompleksas tampa asmenybės dalimi ir labai trukdo. Jis kenkia ir profesiniams pasiekimams, ir asmeniniame gyvenime.
Atidžiai stebėkite. Mums atrodo, kad mes puikiai pažįstame savo vaikus. Vien todėl, kad jie mūsų. „Ji turi mano charakterį, tad apie jokį kompleksavimą negali būti net kalbos“. „Jis su suaugusiais jaučiasi kaip lygus su lygiais“. „Mes savo vaikų daiktais nelepiname, tačiau jie dėl to nejaučia jokio diskomforto“. Deja, kartais būna visiškai priešingai. Jeigu mes nestebėsime, kartais galime išvis nesužinoti, ko gėdijasi, bijo ir dėl ko nerimauja mūsų vaikas.
Būkite santūrūs. Paaugliai nemėgsta atvirų pokalbių ir direktyvų. „Matau, kad tu gėdijiesi savo plaukų spalvos. Patikėk, raudona plaukų spalva labai traukia akį“. Nuo tokio tėvų palaikymo gali būti dar blogiau. Todėl nenustebkite, kad vietoj norėtos frazės „ačiū, mama, tu taip nuraminai“ sulauksite „nesikišk į ne savo reikalus“.
Pasakokite pamokančias istorijas. Tik nereikia įžangos „atsisėsk, paklausyk ir padaryk išvadas“. Ir be to galima papasakoti atvejį iš savo praeities, pažįstamų ar žinomų žmonių gyvenimo, kai tariamas trūkumas virto privalumu. Nėra nieko labiau įtikinamo, nei tikros istorijos. Pavyzdžiui, kas nors labai jaudinosi dėl savo itin didelių ausų, kurios vėliau padėjo tapti puikiai žinomu komiku. Arba viena mergina nesugebėdavo net žodžio pratarti neparaudusi, o vėliau jos vyras prisipažino, kad būtent jos drovumas jį ir pakerėjo.
Pameskite idėją. Vaikams patinka mokėti kažką tokio, ko nemoka kiti vaikai. Tai didina jo savivertę, skatina reikšmingumo jausmą – visa tai padeda atsikratyti kompleksų. Tik paauglys vargu ar pats ieškos kokių nors panašių naujų užsiėmimų. Pasidomėkite visais netoliese vykstančiais būreliais ir pasidalinkite šia informacija su savo vaiku. Išsakykite nuomonę, kas galėtų jį sudominti. Spausti ar primygtinai siūlyti nereikia, tačiau pabandyti verta.
Neatsiribokite nuo problemų. Tėvai dažnai skuba viską, dėl ko paaugliai nerimauja, pavadinti niekais ir dar pataria mokslu rūpintis daugiau nei išvaizda. Bandome įrodyti, kad mielas ne tas žmogus, kuris gražus, o gražus tas, kuris mielas. Tik visiškai neigdami tai, kas labai rūpi paaugliui, sukelsime konfliktą, o jis gali padaryti išvadą, kad geriausia savo problemas nuo tėvų slėpti.
Kalbėkite apie sprendimo būdus. Žmogus, įsikalęs į galvą, kad turi trūkumą, savo nuomonės greitai nepakeis, net jeigu visi aplinkui tvirtins, kad iš tikrųjų tai jo privalumas. Todėl nėra prasmės įtikinėti paauglio, kad jis neteisus. Verčiau pasakykite: „Tai galima ištaisyti, tereikia sulaukti pilnametystės“. Po tokių žodžių jūsų vaikas nusiramins ir greičiausiai iki aštuoniolikos metų visiškai pamirš, kad norėjo kažką didinti ar mažinti.
Pastebėkite gerus dalykus. Labai veiksmingas psichologinis metodas, padedantis atsikratyti kompleksų – atkreipti dėmesį į stipriąsias žmogaus puses, į tai, kas jam pačiam patinka. Suaugusieji tai gali daryti patys: „Taip, aš nedidelio ūgio, tačiau mano šypsena – nuostabi“. Vaikams jų privalumus reikia priminti. Tarsi netyčia. Svarbiausia – kalbėti nuoširdžiai ir kaip įmanoma dažniau.
Tikėkite savo vaiku. Nors šis patarimas paskutinis sąraše, tačiau jis svarbiausias. Tėvų santykiai vaidina lemiamą vaidmenį vaiko dvasinei būsenai, jo savivertei ir sugebėjimui mylėti save. Kuo daugiau nuoširdaus palaikymo iš artimų žmonių jis jaus, tuo mažiau galimybių, kad jo kritiškas požiūris į save virs kompleksais. Ir tuo daugiau galimybių „pasveikti“, jeigu problemų vis dėlto iškils.