– Patarkite tėvams – kaip padėti vaikui ugdyti socialinius įgūdžius?
– Tėvai ir kiti suaugusieji turėtų patys pozityviai bendrauti ir bendradarbiauti su juos supančiais žmonėmis ir tarpusavyje. Vaikai geriausiai mokosi iš suaugusiųjų elgesio, o ne iš jų pamokslų ar ilgų moralizavimų. Šeimoje, darželio grupėje ar klasėje suaugę gali rengti bendrus susirinkimus, kuriuose kartu su vaikais ieško problemų sprendimų, aptaria ir paaiškina sprendimų priežastis ir pasekmes vaikams suprantama kalba. Kai kyla konfliktai ar nemalonūs jausmai, suaugusieji turėtų juos vaikams įvardinti ir įgarsinti, būdus, kurie padeda su jais tvarkytis. Jei patys tėvai ar kiti suaugę vaikams girdint teigiamai atsiliepia apie aplinkinius, vaikams pasaulis atrodo saugi vieta, kurioje galima žmonėmis pasitikėti ir kurti su jais santykius.
Svarbu, kad tėvai mokytų vaikus pagirti ir padrąsinti, atsiprašyti, paprieštarauti, ir atsisakyti. Ne mažiau svarbūs ir mums atrodo įprasti įgūdžiai: pradėti ir užbaigti pokalbį, paprašyti pagalbos, sakyti gerus žodžius, pasakyti ką jauti. Šie įgūdžiai gali būti lavinami linksmų vaidmeninių žaidimų metu. Kalbantis su vaiku suaugę turėtų pasistengti išgirsti vaiko jausmus ir juos priimti bei normalizuoti, gali pasidalinti savo patirtimis, kas jiems padeda, kai kyla bendravimo sunkumų ar jaučiasi droviai. Svarbu pastebėti net ir mažiausias vaiko socialines sėkmes ir po truputį drąsinti jį išbandyti naujus socialinius įgūdžius.
– Kaip elgtis, jei vaikas iš prigimties yra drovus?
– Nereikėtų vaikų versti bendrauti su žmonėmis per prievartą, gėdinti dėl jų uždarumo ar didesnio drovumo, jautrumo. Kiekvienas žmogus patiria drovumo akimirkų, bet kai kurie yra uždaresni. Drovūs vaikai atsidūrę nepažįstamose situacijose gali patirti nemažą jaudulį ir nerimą. Nereiktų vaikų per prievartą skubinti įsilieti į bendras veiklas. Vaikui pradėjus lankyti darželį ar mokyklą svarbu duoti laiko apsiprasti. Nereiktų vaikų lyginti tarpusavyje, kiekvienas vaikas yra individualus, turi savo įgimtą temperamentą, skirtingas ankstyvąsias patirtys, tad ir adaptacijos periodo trukmė gali būti skirtinga. Drovesnių vaikų tėvams svarbu laviruoti tarp skatinimo bendrauti ir nepersistengti. Tėvai turi sudaryti sąlygas bendrauti su kitais vaikais, paguosti, kai vaikas nerimauja ir baiminasi. Nors drovumą didžiąja dalimi lemia genai, nuoseklus tėvų drąsinantis ir palaikantis auklėjimas gali duoti teigiamų rezultatų.
– Kaip suvokti, kad vaiko nekalbumas, nedrąsumas – ne vien būdo savybė, o jau rimtesnis sutrikimas?
– Jei vaikas neseniai pradėjo lankyti darželį ar mokyklą, visiškai normalu, kad gali patirti stresą, tapti mažiau kalbus, jaustis nedrąsiai. Itin svarbu stebėti, kiek tokia būsena tęsiasi, ar vaiką domina kokios nors veiklos. Tėvai geriausiai pažįsta vaiką ir žino, koks elgesys jam įprastas susidūrus su stresinėmis situacijomis. Matant, kad vaiko elgesys yra netipiškas, verta sunerimti. Kartais nutinka taip, kad atžalą gali pradėti kamuoti depresiškos mintys ar nerimas. Tada gali sutrikti vaiko miegas, jis atrodyti mieguistas, dingti pasitenkinimo jausmas, noras kuo nors domėtis, kartais vaikai praranda apetitą, tampa irzlūs, pratrūksta pykčiu ar agresija, atsiriboja nuo kitų.
Jei depresinė nuotaika vaiką kamuoja didžiąją dienos dalį daugiau nei savaitę, verta pasikonsultuoti su specialistu. Sutrikimų gali būti įvairių, kartais pasitaiko net selektyvus mutizmas – socialinio bendravimo sutrikimas, pasireiškiantis tuo, kad vaikas nuolat nekalba tam tikrose socialinėse situacijose, kuriose bendravimo paprastai tikimasi, pavyzdžiui, darželyje, mokykloje. Tai gali būti ir autizmo spektro sutrikimai, tačiau juos tėvai paprastai pastebi itin ankstyvame amžiuje. Taip pat už tokio elgesio gali slypėti savižudiškos mintys. Svarbu stebėti vaiko elgesio pokyčius, kalbėtis su vaiku, iškilus abejonėms, kreiptis pagalbos, o nemanyti, kad viskas praeis savaime.