Geriausias tam laikas, kai vaikas nurimsta ir gali suprasti, kas jam sakoma. Tuomet tėvai gali aptarti su juo tą situaciją, išsiaiškinti visas klausimo puses. Tokiais momentais svarbu mokyti sūnų ar dukrą suprasti ir kito žmogaus požiūrį, mokyti empatijos (sugebėjimo įsijausti į kito žmogaus emocinę būseną, pabandyti pažvelgti į situaciją jo akimis).
Kai vaikas mokosi įvertinti situaciją ir suprasti kito žmogaus jausmus, jis tampa gailestingesnis ir teisingesnis, atsiranda gebėjimas palaikyti ir paguosti kitą.
Tėvai yra pirmieji pagalbininkai, kurie gali savo atžalas pamokyti tvarkytis su kylančiu pykčiu. Svarbūs šie keturi momentai, kurie čia išskiriami daugiau schematiškai, bet realiai auklėjimo procese susipina, tampa vientisi:
1. Reikia padėti vaikui įsisąmoninti, pripažinti savo pyktį. Svarbu padėti suvokti, kad pykti nieko antgamtiško ar blogo (pavyzdžiui, padėti vaikui įvardinti: „Taip, aš pykstu ant mamos...“ ). Šiame etape su vaiku svarbu kalbėti apie pyktį, aptarti, kokiose situacijose jis kyla ir kaip pykčio išgyvenimas susijęs su jo kūno pojūčiais (įsitempę raumenys, širdies plakimas, dantų griežimas, veido išraudimas).
2. Būtina paaiškinti vaikui, kad pyktis – normalus, natūralus jausmas, kurį visi dažniau ar rečiau išgyvena. Pats savaime pyktis nėra nei geras, nei blogas, tačiau jis gali būti išreiškiamas netinkamais būdais, todėl padaro žalos ir pačiam vaikui, ir aplinkiniams. Tokia nuostata patiems tėvams padeda ramiau ir konstruktyviau reaguoti į vaikų pykčio pasireiškimus, kurie yra neatskiriama gyvenimo dalis.
3. Padrąsinkite vaiką priimti savo pyktį ir pamatyti jo padarinius. Sakykite vaikui: „Taip, tu turi teisę supykti, bet ar tikrai reikėjo išpilti sultis ant naujos Gintarės suknelės?“ Kol vaikas mažas, tėvai imasi atsakomybės kontroliuoti jo elgesį, kad vaikas išmoktų save kontroliuoti mokydamasis konstruktyviau reikšti pyktį.
4. Eksperimentuokite su vaikais, mėgindami įvairiai išreikšti pyktį. Ieškokite konstruktyvių išraiškos būdų. Pavyzdžiui: konsultacijos metu viena mama pasidalino savo patirtimi, kokios priemonės buvo veiksmingos bendraujant su savo paaugliu sūnumi. Sūnus buvo labai jautrus tėvų pakeltam balso tonui, dirglumo gaidelėms jų balse. Bet dažnai, pasak mamos, pats nepastebėdavo, kaip be pagrindo grubiai atsakydavo, agresyviai reaguodavo į pastabas. Mama susimąstė, kaip sūnui padėti suprasti, kad tėvai taip pat blogai jaučiasi, kai jis kalba grubiai, pakeltu tonu.
Vieną dieną, kai jis kažko mamos paklausė, ji tyčia atsakė sūnui grubiai, parodydama savo nepasitenkinimą, kad jis dabar trukdo. Sūnus, žinoma, užsigavo. Kiek vėliau mama nusišypsojo ir tiesiog draugiškai paaiškino situacijos esmę: ji nori ne pyktis, o tik kad sūnus pajustų, kaip veikia pakeltas tonas. Mama paaiškino, jog kaip tėvų pakeltas tonas žemina sūnų, taip ir jo pakeltas tonas žemina tėvus ir verčia su juo elgtis kaip su mažiuku.
Kai matote pykstantį savo vaiką, nepulkite į paniką, neskubėkite atsakyti pykčiu, įvairiais grasinimais. Duokite vaikui suprasti, jog neketinate jo smerkti, kad pyksta. Vaikui labai svarbu pajausti, kad tėvai jį priima ir myli net tada, kai jis pyksta, kad jiems visada svarbu žinoti, kaip vaikas jaučiasi. Kad jie visada kartu su vaiku ir yra pasiruošę padėti jam atrasti geriausius būdus pykčiui išreikšti.
Natūralu, kad laikui bėgant vaikas sukaupia tam tikrą pykčio kiekį, kuris tarsi nebetelpa jame (paprastai šitai pasireiškia dirglumu, nenustygimu vietoje, nesugebėjimu susikaupti, nekantrumu, greitu užsiplieskimu). Tuomet ir tikslinga padėti vaikui organizuoti veiklą pykčiui „išleisti lauk“.
Reikėtų rasti galimybę jam išsikrauti fiziškai (pavyzdžiui, bėgiojant, šokinėjant, darant atsispaudimus), taip pat daryti tai, ką natūraliai norisi daryti pykstant, bet nukreipiant veiksmus saugia kryptimi: plėšyti laikraščius (o ne vadovėlius); apkulti pagalvę (o ne draugą); karpyti; piešti; klausytis muzikos; parašyti laišką žmogui, ant kurio pykstama, išliejant visą susikaupusią nuoskaudą (jeigu vaikas jau yra mokyklinio amžiaus ir gerai moka rašyti).
Bus tęsinys
Naujajame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje skaitykite:
Tik idiotai visada laimingi
Darbas. Perkrautas
Vaikų pyktis ir jo valdymo problemos
Mokyklose – patyčių epidemija
Draugystės anatomija
Sinchroniškumas: lemtingų ženklų psichologija
Gyvenime kaip kine
Interviu su režisieriumi Georgijumi Gavrilovu.
Kokia jūsų gyvenimo stiliaus melodija?
Rekomendacijos tiems, kas pasiilgo saldaus ir ramaus miego.
Knygos, kurios mus pasirenka
Variacijos pradžios ir švenčių tema
