Tikimės, kad jums pakaks ironijos jausmo, kad perskaitytumėte šiuos kenksmingus patarimus iki galo ir suprastumėte: vaikas neužsidirbs fobijų ir baimių, jei viską darysite atvirkščiai.
Pradėkite nuo štai ko: neleiskite jam nieko tyrinėti ir apžiūrinėti. Kuo toliau laikykite nuo vabalų ir vorų. Būtų gerai, jeigu patys jų labai bijotumėte. Tiesiog pradėkite rėkti: „Negalima!“, „Aš taip pasakiau!“ Svarbiausia – niekada neaiškinkite, kodėl negalima. Išvis nieko neaiškinkite.
Labai puikiai fobijas formuoja riksmai: „Pasitrauk nuo šuns – jis tau įkąs!!!“, „Kur lipi? Koją nusilauši!!!“ ir t.t.
Jeigu vaikas nukrito, užsigavo ir verkia, baisiai išsigąskite. Pradėkite garsiai šaukti ir pulkite nervingai jį apžiūrinėti. Ieškokite baisių sužeidimų, dėl kurių jis jau niekada negalės įstoti į universitetą. Jeigu neradote, nepasiduokite: „Vakare būtinai išryškės!“
O kad sekantį kartą jis bijotų nukristi, pasakykite: „Na, štai. Ir vėl! Koks kerėpla!“ Būtų neblogai papasakoti draugei: „Jis pas mane toks… Ne taip, kaip tavo dukrelė…“ Apie tai, kad jūsų vaikas kerėpla, reikia papasakoti kaip galima didesniam skaičiui žmonių – suorganizuokite nedidelį mitingą. O kol einate su juo namo, paskambinkite bent trims pažįstamiems ir papasakokite, kad jūsų kerėpla eilinį kartą nukrito ir užsigavo.
Dar vienas geras būdas, kad atsirastų įkyrios fobijos – paverkite kartu su vaiku, ir kaip galima ilgiau. Su žodžiais: „Ką gi mums dabar daryti? Kaip gi tau skauda! Ach, tu mano vargšelis! Eikš, aš tave ant rankų paimsiu“. Puiku, jeigu jam jau kokie 7 metai, dar geriau, jei 16. Dėl visa ko, net jeigu viso labo nusibrozdino alkūnę, iškvieskite „Greitąją“, paprašykite, kad atvažiuotų su sirena, taip bus baisiau. Ir daugiau jaudinkitės: ko gi ji neatvažiuoja?!
O dar labai gerai, kol vaikas visai mažas, žaidžiant su juo netikėtai išgąsdinti iš už kampo. Galima dar pasodinti kur nors labai aukštai ir ilgai nenukelti. O visus pavojingus daiktus, kurie gali nukristi, sudėliokite ar sustatykite taip, kad jie išties pastoviai ant jo kristų, arba paslėpkite, kad jis niekada jų nematytų. Svarbiausia – nieko vaikui nerodykite ir neaiškinkite. Pavyzdžiui, vaikui visiškai nebūtina žinoti, kad nuo šalto vandens galima peršalti, o nuo karšto – apsiplikinti. Padarykite jam visada šiltą. Jis, žinoma, labai nustebs, kai po 20 metų įbris rudenį į ledinę balą. Ir paskui visą likusį gyvenimą bijos peršalti.
O dar, kad bijotų vandens, prievarta tempkite į baseiną ar jūrą. Girdėjote tokį nuostabų būdą išmokyti plaukti, kai vaikas įmetamas į vandenį ir pats tegu kapstosi, kaip išmano?
Tarkime, jūs gyvenate kažkelintame aukšte, vaikui jau dešimt metų ir – koks siaubas! – jis nebijo lifto! Nenusiminkite, dar ne viskas prarasta. Uždrauskite jam važinėti liftu. Papasakokite istorijų, kaip užstringama ir uždūstama. Tik neprasiplepėkite apie avarinį mygtuką ir nuobodų, banalų finalą: kaip atėjo liftininkas ir atidarė duris… Šita įdomi metodika veikia ir su kitomis aktualiomis temomis. Svarbiausia – kuo daugiau paslaptingumo. Ir, žinoma, prisiminkite visus atvejus, kai lėktuvus ištiko katastrofos.
Viešų pasisakymų baimė? Visiškai paprasta! Kuo daugiau kritikuokite vaiką už viską, ką jis daro. Nepatingėkite surasti ydų bet kokiame jo poelgyje. Būtų gerai, jeigu jis turėtų idealą, pavyzdį, kurio neįmanoma pasiekti.
Dar vienas puikus būdas – pastoviai vadinti vaiką bailiu. Ypač efektyvu su berniukais.
Fobijas ir baimes galima formuoti ir tokiu būdu: jokių apribojimų vaikystėje. Tegu auga šiltoje, jaukioje atmosferoje. Jūs gi ne žvėrys! O kaip kitaip išmokyti vaiką bijoti visko, kas nauja ir atmušti bet kokį norą vystytis ir tobulėti?
Pabaigai – dar vienas svarbus patarimas, kaip suformuoti baimes ir fobijas savo vaikui: jeigu bijai, geriau nežinoti, ko bijai. Ir net nenorėti to sužinoti.