Siekiant apsaugoti jaunus žmones nuo piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagos, neužtenka vien tik informuoti moksleivius apie tokių medžiagų teikiamą žalą, būtina skatinti sveiką gyvenimo būdą ir ugdyti socialinius įgūdžius.
Tokio tikslo siekia ir metus laiko trunkanti mentorystės programa, kurioje dalyvauja 12-14 metų paaugliai ir savanoriai, tampantys jų mentoriais. Mentorius skiria dalį savo laiko susitikimams su paaugliu, turiningai leidžia laiką kartu, siekdamas savo pavyzdžiu ir nuoširdžiu, gyvu bendravimu padėti vaikui formuoti sveikos gyvensenos įgūdžius ir tapti atspariam neigiamai aplinkos įtakai.
Remiantis organizacijos „Mentor Lietuva“ duomeninis, prieš dešimtmetį šioje programoje dalyvavo vos 40 mentorių ir paauglių. Kasmet prisijungiant vis daugiau įmonių, suvokiančių narkotinių medžiagų prevencijos svarbą, gausėjo ir mentorystės dalyvių skaičius – 2013 m. mentorystės programoje dalyvavo 104 paaugliai ir jų suaugę draugai.
Apie tai, kokiomis savybėmis turi pasižymėti mentorius ir šios programos svarbą kalbamės su „OVC Consulting“ vyr. konsultante Mirolanda Trakumaite, kuri savo karjeros eigoje dirbo su paaugliais psichiatrijos klinikoje ir psichoterapijos centre.
Psichologės išsilavinimą turinti M. Trakumaitė prisideda ir prie mentorystės programos – būtent ji buvo pagalbinio leidinio „Būsimo mentoriaus vadovas“ turinio redaktorė ir jau kelis metus mentoriams veda konsultacinius užsiėmimus, kuriuose aptariamos iškilusios problemos, sudėtingos situacijos ar vaiko elgesio pokyčiai.
- Kokie žmonės gali būti mentoriais, kokiomis savybėmis jie turi pasižymėti?
- Pirmiausia, žmogus turi norėti būti mentoriumi. Kalbos nėra, jeigu tai būtų prievartinis dalykas, nebūtų tinkama ir efektyvu. Mentorius turi būti smalsus vaikų, jaunesnių žmonių atžvilgiu. Kitaip sakant, idealu, jog mentoriui būtų įdomus paauglio pasaulis, jo mintys, veiksmai. Vertinamas noras padėti jauniems žmonėms tapti visaverčiais bendruomenės, visuomenės nariais. Taip pat, mentoriui reikia bendravimo sugebėjimų, kurių vieni žmonės turi daugiau, kiti mažiau. Natūralu, jog turintiems geresnius bendravimo sugebėjimus yra lengviau susibendrauti su kitu žmogumi.
Mentoriaus užduotis – savo pavyzdžiu, per bendravimą parodyti, ko reikia, kad žmogus galėtų įgyti profesiją, turėtų darbą, užsidirbtų pinigų ir gyventų taip, kaip jam norisi gyventi. Jis yra tam tikro gyvenimo modelio pavyzdys, kurį paauglys gali prisiderinti pagal save.
Mentoriams reikalingos tam tikros žinios ir įgūdžiai, būtent todėl jiems iki susitikimo su paaugliu rengiami mokymai. Vis tik, pasiruošimo metu gali ir nepavykti detaliai visko aptarti ir pasiruošti kiekvienai situacijai. Tam ir reikalingos konsultacijos, kuriose aptariame iškilusius klausimus ar neaiškumus.
- Koks žmogus negalėtų būti mentoriumi?
- Mentoriumi tikrai negali būti žmogus, pripažįstantis smurtą ar turintis priklausomybių. Svarbu išsiaiškinti tam tikras mentorių nuostatas, susijusias su mentorystės programos pagrindiniais principais. Pavyzdžiui, ar pritaria tam, jog reikia rūpintis, kad paaugliai netaptų priklausomi nuo svaigalų, kad jų elgesys visuomenei ar bendruomenei nekeltų problemų ir pan.
Mentoriai gali neturėti tam tikrų įgūdžių, tačiau dažniausiai jie atsiranda mentorystės programos eigoje.
- Ar tam ir yra vykdomi individualūs pokalbiai su mentoriais – suvokti jo asmenines nuostatas?
- Taip. Iš vienos pusės, šių pokalbių metu paaiškėja, ar žmogus, turintis konkrečias nuostatas tinka ar netinka būti mentoriumi, sektinu pavyzdžiu. Iš kitos pusės, kadangi dalyvavimas mentorystėje yra savanoriška veikla, žmonės prieš tapdami mentoriais arba dar prieš pasisiūlydami jais būti, įsivertina save. Aš manau, jog žmonės, turintys tam tikrų problemų dėl priklausomybių, nesisiūlo būti mentoriumi. Ši atranka nėra tokia preciziška, daugiau remiamasi pasitikėjimu, rekomendacijomis. Tai yra visuomeninis dalykas.
Individualus pokalbis su potencialiu mentoriumi yra tikrai reikalingas. Mentorių paruošimo, t.y. mokymų metu, taip pat gali išryškėti tam tikri dalykai, niuansai. Juos įvertinęs, suvokęs, jog negalės vykdyti programos taisyklių ar pan., mentorius gali atsisakyti dalyvauti programoje. Lygiai taip pat ir mentoriui gali būti pasiūlyta dar truputį pagalvoti ir palaukti.
- Kodėl paaugliui reikalingas suaugęs draugas?
- Vienas iš paauglystės ypatumų yra tai, jog šiame amžiuje pradedama purkštauti, priešgyniauti šeimos nariams, žmonėms iš artimiausios aplinkos. Paaugliai ieškodami savo vietos pasaulyje tiesiog prieš daug ką pradeda protestuoti, o tą protestą lengviausia reikšti artimųjų rate.
Kitas dalykas – paaugliams, be abejo, svarbi tėvų, artimųjų nuomonė, bet lygiai taip pat svarbi ir bendraamžių. Ir kartais, jie tarp tų nuomonių pasimeta. Jei paauglys bendrauja su žmogumi, kuris su jo artimiausia aplinka nesusijęs, jam lengviau aptarti tą nuomonę. Tėvai, pirmiausia, yra auklėtojai, kurie vienokiais ar kitokiais būdais bando auklėti, remdamiesi tam tikromis taisyklėmis. Mentorius nėra tiesioginis auklėtojas ar ugdytojas, tai yra daugiau patarėjas, palaikytojas, tai yra ta ausis, kuri gali pasiklausyti daug ką, ta akis, kuri gali tam tikrus dalykus pamatyti, ir tos lūpos, kurios gali atsakyti į įvairius klausimus.
Bendraudamas su mentoriumi, žmogumi iš šalies, paauglys ne tik turi galimybę aptarti iškylančius klausimus, bet ir gali pamatyti dalykus, kurių jo aplinkoje nėra. Yra pasitaikę visus nustebinusių atvejų, pavyzdžiui, bendraujant su paaugliu, gyvenančiu sostinės miegamajame rajone, paaiškėjo, jog jis iki šiol nėra lankęsis Vilniaus centrinėje dalyje.
- Su kokiais sunkumais dažniausiai susiduria mentoriai?
- Pirmiausia, mentoriai dažnai patys išsikelia per didelius reikalavimus, turi labai didelių lūkesčių. Pavyzdžiui, galvoja „aš suteiksiu tokią pagalbą arba tas vaikas labai pasikeis su manimi bendraudamas, galbūt kažko išmoks arba pradės labai gerai mokytis ar dar kažkas reikšmingo su tuo vaiku įvyks“. Nebūtinai mentoriai yra tai įvardinę, bet tikisi tokių dalykų.
Paaiškėjus, jog tiems lūkesčiams nelemta išsipildyti, atsiranda nusivylimas – ir dėl to, tiek programos koordinatoriai, tiek aš, stengiamės parodyti, jog vien tai, jog mentoriai su paaugliu pabendravo, kažkur pabuvo, kažką kartu pamatė, jau yra nemažas dalykas, ypač jei prieš tai tas paauglys nėra nei buvęs, nei matęs, nei patyręs. Jeigu paauglys išmoko, jog negalėdamas atvykti susitikti su mentoriumi bent jau turi parašyti žinutę, ir likus ne penkioms minutėms, o pusvalandžiui, tai jau yra didelis pokytis ir nuveiktas darbas. Apie tai tenka daug kalbėti.
Kiti sunkumai su kuriais mentoriai dažnai susiduria – paauglių uždarumas. Sunku yra paskatinti juos rodyti iniciatyvą dėl vykdomų veiklų. Kalbamės apie tai, kaip padėti atsiverti, kaip prakalbinti, kaip paskatinti didesnį iniciatyvumą.
- Kaip manote, ar mentorystė reikalinga?
- Manau, kad ji yra labai reikalinga ir prasminga. Kaip minėjau anksčiau, vien tai, jei paaugliai pamato, patiria, tai, ko nematė anksčiau, pavyzdžiui, nueina į spektaklį, muziejų, sudalyvauja šventėje – jau yra puiki patirtis. Iš tiesų, tai yra naudinga ir mentoriams.
Sudalyvavę programoje jie irgi pamato kažką kitokio, suvokia apie gyvenimą daugiau dalykų nei prieš tai, pamato, jog savanoriškas darbas, vienaip ar kitaip padedant kitiems žmonėms, suteikia daug teigiamų emocijų, įneša į gyvenimą daug prasmės. Tai yra abipusiai naudingas ir vertingas dalykas.