22 metų Donata Pavydytė Portsmouth universitete įgijo biochemijos bakalauro diplomą. Pasirinkimą mokytis Jungtinėje Karalystėje lėmė trumpesnis studijų laikas, įdomesnės studijos, noras gyventi savarankiškai ir išmokti anglų kalbą. Čia, anot merginos, skirtingai nei Lietuvoje, mokaisi tik specialybės dalykus, per paskaitas pateikiama tik naujausia informacija. Maždaug pusę akademinio laiko praleisdavome laboratorijose, neteko „sausai“ mokytis iš vadovėlio.
„Kiekvieną savaitę turėdavome paskaitų ir praktikų tvarkaraštį. Grafikas nebuvo labai įtemptas, retai turėdavome daugiau nei tris paskaitas ar vieną praktinį, iki keturių valandų trunkantį užsiėmimą. Nors paskaitose dauguma dėstomų temų man buvo naujos ir įdomios, tačiau visuomet su didesniu noru eidavau į praktikas.
Visos laboratorijos yra aukščiausio lygio, aprūpintos modernia technika bei įranga. Teko atlikti įvairius eksperimentus, apie kuriuos Lietuvoje būčiau tik pasvajojusi. Pirmais metais daugiausia laiko praleidome mokydamiesi, kaip naudotis įvairiais prietaisais nuo pipečių, mikroskopų iki daug sudėtingesnių, naudojamų molekulinėje biologijoje.
Antrais metais pradėjome atlikinėti eksperimentus nuo bakterijų kolonijų auginimo iki genų klonavimo. Svarbiausia, jog dėstytojai visuomet buvo suinteresuoti tave išmokyti, visuomet vyraudavo gera atmosfera, niekuomet nebuvo baisu paklausti. Trečiais metais sukauptas žinias reikia panaudoti atliekant savo baigiamąjį darbą. Jei darbas laboratorijoje nepatinka, studentas gali pasirinkti rašyti disertaciją.
Studentai buvo skatinami mąstyti, o ne „kalti“ iš knygų. Dėstytojai ne tik suinteresuoti tave išmokyti, bet ir yra visiškai paprasti, visuomet pasiruošę paskaitoms (skaidrės, „handouts“, papildoma informacija studentų portale). Mane labai stebino tai, jog jau antrais metais daugelis dėstytojų atsimindavo studentų vardus, visada rasdavo laiko sustoti, paklausti, kaip sekasi. Be to, dažnai tekdavo pildyti atsiliepimo formas „feedback form“, tad dėstytojai tikrai stengdavosi sudaryti gerą įvaizdį.
Man, užsienietei, tekdavo daug laiko po paskaitų praleisti ne tik verčiant žodžius, bet ir įsisavinant medžiagą, nes, skirtingai nei anglams, visa informacija man buvo nauja. Anglai su ja yra supažindinami jau koledžuose.
Labiausiai visuomet bijodavau egzaminų. Per dvi valandas turėdavau atsakyti du klausimus iš penkių. Dažniausiai būdavo rašiniai. Man tai visada būdavo „neįmanoma misija“, ypač kai vienas rašinys turėdavo būti maždaug 1000 žodžių ir, reikėjo atsakyti į temą. Šioje vietoje tikrai jaučiau nelygybę tarp užsieniečių ir anglų, juk sava kalba parašyti rašinį yra kur kas lengviau.
Pirmais metais, kai temų pasiruošti būdavo mažiau, bandydavau ir pasirašyti rašinius visomis temomis, ir iškalti, nes laiko galvoti ir dėlioti sakinius tikrai man neužtekdavo. Tačiau antrais, o ypač trečiais metais, temų būdavo tiek, kad visoms pasiruošti būdavo tikrai neįmanoma. Tuomet prasidėdavo spėliojimas, tikimybės temų, kurios bus, o kurios ne. Kartais pasisekdavo, o kartais tekdavo suktis iš padėties. Aišku, būdavo temų, kurias ir puikiai suprasdavau, ir galėdavau atsakyti. Na, bet streso tikrai būdavo daug...
Vykstant studijuoti į Angliją labiausiai baugino šeimos ilgesys, savarankiškas gyvenimas, nors tuo pačiu dėl to ir bėgau į užsienį. Baugino ir svetima šalis, kalba, nauji žmonės, studijos, nes iki tol aš net nežinojau, kas ta biochemija yra. Džiaugiuosi, kad atvykau čia su draugu, kuris visuomet buvo šalia. Taip pat čia jau ilgą laiką gyveno mano sesė su vyru, be kurių pagalbos ir palaikymo vargu ar būčiau studijas pabaigusi.
Mano nuomonė apie perspektyvas šioje šalyje pasikeitė, kai čia atvykau. Važiuodama galvojau, kad pabaigus studijas manęs visi darbdaviai lauks ištiesę rankas, deja... Tokių kaip aš, turinčių panašią specialybę kasmet baigia apie 20 tūktsnčių, jei neklystu. Ir, jei pats nesistengi išsiskirti iš kitų per tuos trejus metus, gali būti, kad ir liksi nepastebėtas. Aišku, gabiems studentams yra daug kelių. Dauguma pasirenka toliau tęsti mokslus. Jei labai pasiseka, gali iškart įstoti ir į doktorantūrą, už kurią dar gausi ir labai padorią algą, ir pabaigsi per trejus metus, daug metų aplenkdamas daugelį savo bendraamžių, pasilikusių Lietuvoje. Biochemikams yra daug darbų ir farmacijos sektoriuje, tiesiog reikia stengtis ir parodyti save.
Kol kas planų grįžti į Lietuvą nėra. Visi mano planai susiję su Jungtine Karalyste. Šiuo metu, mano nuomone, čia yra daugiau perspektyvų. Noriu įrodyti sau, kad ne be reikalo sunkiai mokiausi paskutinius trejus metus.
Įsitikinau, jog visus sunkumus įmanoma įveikti, jei tik labai nori. Iš studijų JK gavau tikrai daugiau, negu bakalauro laipsnį. Tapau drąsesnė, komunikabilesnė, supratau, kad nėra per didelių svajonių. Studijos ir savarankiškas gyvenimas taip pat privertė subręsti ir rimčiau pažiūrėti į gyvenimą".
Nuotraukoje (iš kairės):Simonas Šerpenskas, Donata Pavydytė ir Dainius Brazas
