Knygą vaikams išleidęs gydytojas M. Marcinkevičius: kaip aš galiu pardavinėti savo mintis?

„Aš nieko nepardavinėju, viską dovanoju. Kaip aš galiu pardavinėti savo mintis, kurias sugalvoju vaikams pradžiuginti? Štai tu sėdi vidury ežero valtyje, sugalvoji ką nors ir gal po pusės metų ta fantazija atsiras tūkstančio vaikų galvose. Negi už tai galima imti pinigus?“,- sako gydytojas Marius Marcinkevičius, išleidžiantis pirmąją knygelę vaikams „Tolimoji karalystė“.

Knyga „Tolimoji karalystė“ bus parduodama Vilniaus knygų mugėje ketvirtoje salėje, stendo numeris 39. Visos surinktos lėšos bus skirtos specialių poreikių turintiems vaikams. Tuo pasirūpins labdaros ir paramos fondas „Vyrų fondas“.

Knygos autorius, Marius Marcinkevičius, gimė ir augo Vilniuje. Dėl savo guvaus charakterio ir begalinio žingeidumo mokėsi net 7 Vilniaus mokyklose. Po mokyklos baigimo dirbo įvairius darbus: kroviku daržovių bazėje, psichiatrinės ligoninės sanitaru ir net medkirčiu. Vieną gražią rudens dieną jis nuėjo į Vilniaus Universiteto Medicinos fakultetą, išlaikė stojamuosius egzaminus ir po 6 metų tapo diplomuotu gydytoju. Ir viskas būtų buvę gerai, jei ne vienas keistas atsitikimas. Tarnaudamas kariuomenėje, autorius daugybę kartų šoko su parašiutu. Ir vieną kartą jis taip stipriai stuktelėjo galvą į žemę, kad visi žodžiai jo galvoje susimaišė. O kai atsimaišė, sustojo labai keista tvarka : kai juos pabandė užrašyti ant popieriaus, gavosi eilėraščiai. Pabandė dar kartą – ir gavosi pasakos. Visas tas pasakas ir eilėraščius jis sudėjo į knygelę ir padovanojo jums, mažieji skaitytojai.

„Kaip ir daugelis vaikų rašytojų, aš pradėjau rašyti savo vaikams. Vaikai užsisakydavo kokių nors istorijų, pasakydavo, kokių nori herojų ir aš apie tai istorijas sukurdavau. Ir dabar susidomėjau Rytų medicina ir buvau išvažiavęs į Kiniją mokytis akupunktūros. Gyvenau toli kalnuose, mieste, kurį dar tik statė. O kinai turi labai įdomią tradiciją – kai tik baigia darbų etapą – ar pamatus išlieja, ar sienas sumūrija, ar stogą iškelia, leidžia fejerverkus. Kadangi tai labai darbšti tauta, tai šaudydavo tiesiog naktimis. Trečią nakties baigia ką nors betonuoti ir kad pradės savo fejerverkus šaudyti. Prižadindavo, paskui užmigti negalėdavau, tai sėdėjau ir rašiau pasakas. O paskui tas pasakas atsiųsdavau vaikams. Taip po truputį ir pradėjau rašyti“,- pasakoja Marius Marcinkevičius.

Rašytojas prisipažįsta, kad daug jo kūrinių gimsta viduryje marių. „Labai mėgstu važiuoti ilsėtis į Kupiškį. Ten atsisėdu į valtelę vidury ežero, vienoj pusėj leidžiasi saulė, kitoj mėnulis kyla. O tu sėdi per vidurį, tarp dangaus ir žemės, tarp saulės ir mėnulio, ir galvoji tas pasakas ar eilėraščius“.

„Tolimąją karalystę“ iliustravo jauna dailininkė Elena Launikonytė, šiuo metu studijuojanti Paryžiuje. Ją M. Marcinkevičius vadina tiesiog kalėdiniu stebuklu, atrastu kalėdinės knygų mugės metu viename prekybos centre. Dailininkės piešti žavingi personažai pasakoms suteikia ypatingos nuotaikos. Kviečiame pasmaguriauti vieną pasakėlę iš naujosios knygelės.

*******************

Niekas

– Sveikas, Paršeli.
– Sveika, Adelaida.
– Ką darai?
– Nieko.
– Aaa, tada netrukdysiu, užeisiu vėliau.
– Tai kad netrukdai.
– Tai gal kartu darom?
– Ką?
– Nieko.
– Gerai, sėsk šalia, tik tyliai.
Taip mūsų draugai sėdėjo ir žvelgė į žemu dangumi plaukiančius debesis, kurie buvo panašūs į didžiules karves, sunkiai tempiančias lietumi pritvinkusius tešmenis.
– Pažiūrėk, – tarė Adelaida, – tie debesys panašūs į karves.
– Aha, – pritarė Paršelis.
– Įdomu, kas juos melžia.
– Niekas, – atsakė Paršelis.
Jiedu sėdėjo toliau ir žvelgė į raudoną saulę, kuri, įsikibusi rankomis už žemės krašto, žiūrėjo, ką veikia du draugai... Nuo medžių krito ilgi vaiduokliški šešėliai ir, susirangę po kojomis, tyliai šnibždėjosi tarpusavyje.
Staiga karvei pilve kažkas sugurgė.
– Kas tau ten pilve gurgia?
– Niekas, – atsakė Adelaida, – tiesiog valgyti noriu, gal turi ko nors?
– Nieko, – atsakė Paršelis, – visai nieko.
– Tai duok.
– Ką duoti?
– Nieką.
– Kaip aš tau galiu duoti nieką? – nustebo Paršelis.
– Tai kodėl sakai, kad turi?
– Tikrai, – susimąstė Paršelis, – einu, pažiūrėsiu virtuvėje, gal nieko rasiu.
Po kiek laiko Paršelis grįžo ir ištiesė karvei tuščią kanopėlę.
– Štai, – tarė jis.
– Kas čia? – paklausė karvė.
– Niekas.
– O gal jis panašus į sultingą morką? – viltingai paklausė Adelaida.
– Ne, – atšovė Paršelis.
– Į kopūstą, ananasą, buroką, bananą, vanilinius ledus?
– Ne.
– O į ką?
– Į nieką, neklausinėk, ragauk.
Karvė atsargiai paėmė iš Paršelio nieką ir atsikando didelį kąsnį.
– Hamm,– numykė ji, – o koks jis sultingas ir nuostabus, ir į nieką nepanašus niekas.
– Hamm, – dabar atsikando ir Paršelis, – taip, tikrai neblogas niekutis.
– Hamm...
– Hamm...
– Hamm...
– Hamm, hamm, – Adelaida atsikando du kartus.
– Kodėl tu kandi du kartus? – pasipiktinęs sušuko Paršelis, – taip nesąžininga.
– O ką, tau gaila?
– Man negaila, bet taip nesąžininga.
– Koks tu gailikas, pasiimk tą savo nieką ir valgyk pats sau vienas ir su niekuo nesidalink!
– Ir pasiimsiu, – piktai atšovė Paršelis.
– O man draugui nieko nebūtų gaila, – pasakė karvė, atsistojo, nusipurtė dulkes nuo tešmens ir nuėjo namo.
Saulė paleido rankas ir nusirito už žemės krašto. Jai buvo labai liūdna, kad geri draugai kartais ima ir susipyksta dėl nieko.