Taigi, vienas iš savigarbos aspektų yra žinojimas, kad kažką svarbaus galiu padaryti gerai. Tačiau vien to nepakanka. Juk kiekvienas pažįstame žmonių, kurie yra labai geri kurioje nors srityje (ar net keliose), bet vis tiek apie save galvoja, kaip apie nieko vertą, yra nelaimingi. Nemažai pirmūnų mokyklose kenčia nuo žemos savigarbos, nors, atrodytų, turi įvairių kompetencijų. Todėl svarbu nepamiršti kitų savigarbos aspektų, kurie yra:
priėmimas (gebėjimas priimti savo trūkumus, žiūrėti į save atjaučiančiai),
savo jausmų pripažinimas (jausmų pažinimas, leidimas sau jausti įvairius jausmus),
gebėjimas apsaugoti save,
dalijimasis (solidarumas su kitais).
Trumpai tariant, savigarbos apibrėžimas galėtų būti toks: savo vertės ir svarbos pripažinimas, leidžiantis asmeniui būti atsakingam už save ir atsakingai elgtis su kitais.
5 priežastys, kodėl svarbu ugdyti(s) savigarbą
Žmogaus savęs vertinimas formuojasi visą gyvenimą, o savivertės pagrindus įgyjame vaikystėje. Tėvai, darželio auklėtojai, mokytojai turi didelę reikšmę vaiko gyvenime. Kodėl svarbu stiprinti savigarbą?
Dėl žemos savigarbos gali atsirasti asmenybės elgesio problemos – pavyzdžiui, paauglius vogti dažnai skatina ne savanaudiški (pvz., materialinės naudos siekimo) motyvai, bet noras pademonstruoti savo šaunumą, siekimas pakelti savo vertę.
Viena žemo savęs vertinimo pasekmių gali būti asmenybės siekimas įtvirtinti save kitų sąskaita – juos žeminant, mušant, akcentuojant jų trūkumus.
Dėl žemos savigarbos gali atsirasti mokymosi problemų – sakykime, mokinys „nusprendžia“ nebesimokyti, nebesiekti savo tikslų, nes vis tiek „kvailas“.
Su žema savigarba gali būti susiję emocijų protrūkiai, negebėjimas susivaldyti.
Esant žemai savigarbai atsiranda baimė pačiam spręsti problemas, imtis iniciatyvos. Žmogus pradeda kaltinti kitus dėl savo nesėkmių.
5 būdai ugdyti(s) savigarbą
Konkretūs, aiškūs padrąsinimai – įvardyti tikslų tinkamą vaiko elgesį. Pavyzdžiui, sakyti: „Tu sutvarkei vazos šukes, pamerkei iškritusias gėles. Gerai pasielgei.“ Vengti apibendrintų pagyrimų „Tu – šaunuolis“, nes vaikui gali būti neaišku, už ką jis giriamas. Sakykime, jei jis išdykaudamas sudaužė vazą ir šukes sušlavė, išgirdęs: „Tu – šaunuolis“, jis spręs, už ką gavo malonų žodį – už tai, kad sudaužė vazą, ar už tai, kad sušlavė šukes. Padrąsinimai turi būti tikri ir nuoširdūs. Dėl nerealių, nepatvirtintų padrąsinimų vaikas ims save prastai vertinti.
Vertingiausios unikalios aprašomosios formuluotės – apibūdinti tik tam vaikui būdingą elgesį: „Pastebėjau, kad padėjai Onutei, kai ji nuliūdusi sėdėjo. Mačiau, kad tiko tai, ką jai pasakei, ji nusiramino ir sugrįžusi įsitraukė į klasės darbą.“
Pripažinti sunkumus ir priimti jausmus: „Regis, tau buvo sunku sulaukti savo eilės. Tu visuomet turi tiek gerų idėjų, kuriomis nori pasidalyti. Tau tikrai nebuvo lengva. Džiaugiuosi, kad tau pavyko.“
Džiaugtis vaiku. Rodyti vaikui, kad jį vertinam vien dėl to, kad jis yra, kad mums smagu su juo, kad jis vertingas mums būdamas toks, koks yra, o ne dėl to, ką sako ar daro.
Švęsti dabar. Mes nuolat pasakojame vaikams, kiek dar visko jų laukia ateityje, kodėl jie šiandien turi stengtis, mokytis. Vaikai labai mažai laiko praleidžia vertindami tai, ką jau pasiekė. Svarbu pripažinti vaiko gabumus, pasiekimus ir talentus, kuriuos vaikas turi ŠIANDIEN. Reikia švęsti vaiko pergales. Tai ne vien gerins tarpusavio sutarimą, bet ir suteiks vaikams daugiau jėgų bei pasitikėjimo savimi.