Sutikti Naujuosius metus šeimos rate – puiki tradicija, tačiau jau ūgtelėjusio paauglio tėvai pamažu ima nerimauti, jeigu jis bėgant metams niekaip nenori šios tradicijos sugriauti. Kodėl sūnus, būdamas toks suaugęs, nesiveržia į svečius, o dukra neskuba į vakarėlį ar su draugais į parką?
Vaikų psichologė Galija Nigmetžanova teigia, kad tokie vaikai ieško savojo rato. „Vienuolikos-trylikos metų paaugliams svarbu paprasčiausiai priklausyti kokiai nors kompanijai, leisti laiką su bendraamžiais, nepriklausomai nuo to, ar sutampa jų interesai, – aiškina psichologė. – Tačiau artėjant šešiolikai vis labiau ryškėja savojo autonominio „Aš“ kontūras ir požiūrių į pasaulį ir savo paskirtį artumas tampa tuo pagrindu, tuo kriterijumi, pagal kurį paaugliai renkasi draugus ir kompanijas. Todėl bendravimo kokybei ir draugams vyresnio amžiaus paaugliai kelia aukštus, netgi maksimalius reikalavimus“.
Gali būti, kad jūsų dukra ar sūnus paprasčiausiai dar nerado „savojo“ rato, tačiau jau nebenori leisti laiko kompanijoje, kuri nėra artima širdžiai, ar bendrauti su tais, kurie neįdomūs.
Paaugliams sunku ryžtis vaidmenų kaitai. Šventė, o ypač Naujieji metai su jų gyvenimo ribos aura, su stebuklų laukimu, yra ypatingas įvykis. Jis reikalauja vaidmenų pasikeitimo, išėjimo iš šabloninių ryšių, emocijų proveržio. Jauki namų aplinka su įprasta santykių sistema netenkina poreikio įgyvendinti „skirtingus aš“. Todėl paauglio nenoras likti namuose gali byloti apie jo nepasirengimą pasireikšti neįprastame amplua. Puikiai besimokanti paauglė gali atsisakyti eiti į klubą todėl, kad tame „kvailame“ renginyje bijo pasirodyti prasta šokėja ar perleisti lyderės statusą kitai mergaitei. O muzikuojantis vaikinukas baiminasi, kad gali nepritapti prie intelektualios brolio, būsimo programuotojo, kompanijos. Baimė prarasti savo veidą, išeiti iš komforto zonos ir atsiverti naujovėms gali baigtis vienatve ne tik per šventes.
Anot vaikų psichologės G. Nigmetžanovos, paaugliai nori, kad mes palaikytume jų eksperimentus. „Šventės ir atostogos, kurias vyresnio amžiaus paauglys praleidžia vienas – tai dar ne priežastis rimtai sunerimti. Tačiau jeigu toks atsiribojimas užsitęsia, jeigu ir anksčiau, dešimties-penkiolikos metų, jūsų paauglys neturėjo nei draugo nei bičiulio, pabandykite į situaciją pažvelgti atidžiau, – pataria vaikų psichologė. – Pirma, pagalvokite, ar ne per griežtai priskiriate vaikui konkretų vaidmenį (pavyzdingo mokinio, sėkmingo sportininko, rūpestingo brolio ar „naminės“ mergaitės...)?
Ar netrukdote jam užmegzti naujų santykių, pavyzdžiui, drausdami su klase eiti į žygį ar likti nakvoti pas draugę)? Ar ne per griežtai vertinate jo išvaizdą ir jo mėginimus eksperimentuoti su šukuosena, drabužiais ir savo stiliumi? Kiek esate pasirengę priimti savo atžalos savojo „aš“ paieškas ir išsaugoti dialogą su juo net pačių netikėčiausių eksperimentų akivaizdoje? Nuo viso to labai priklauso paauglio mokėjimas pateikti save bendraamžiams nenuvertinant bet kokios aplinkos.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!