Vaikas rodo liežuvį. Pirmoji kylanti asociacija – jis erzinasi. Tuomet liežuvio rodymą lydi tam tikri veiksmai ir jie sukelia tam tikrus jausmus.
Visų pirma, kai vaikas erzina, jis paprastai ne tik parodo liežuvį, bet ir pakartoja kokį nors savo erzinamojo objekto gestą, žodį, mimiką, o liežuvio rodymas įspūdį tik sustiprina. Antra, erzinantysis siekia, kad tarp jo ir objekto būtų distancija, pageidautina didėjanti. Trečia, leidimą erzinti suteikia tam tikra emocinė atmosfera. Ketvirta, erzina tas, kas jaučiasi nepažeidžiamas.
Pateiktajame pavyzdyje vaikas neerzina mamos – nekartoja jos žodžių ar gestų, nebėga nuo jos parodęs liežuvį. Šis veiksmas atliekamas nemalonaus rimto pokalbio metu, taigi apie ypatingą emocinę atmosferą kalbėti taip pat neįmanoma. Gali būti, kad dėl šių veiksnių berniuko mamai ir susidarė įspūdis, jog vaiko veiksmas turi gilesnę prasmę nei tik erzinimas.
Norint apsispręsti, kaip reaguoti į vaiko veiksmus, svarbu suprasti, ką būtent jis išreiškia tokiu gestu. Visai gali būti, kad kai vaikas dalyvauja nemaloniame jam pokalbyje ir kai jo argumentai išsenka, jis, neturėdamas kitos išeities, parodo liežuvį vietoje eilinės replikos: aš turiu kažką pasakyti apsigindamas, palaikyti savo poziciją, pasakyti man nėra ką, bet galiu parodyti savo gestu, kad nepasiduodu ir toliau ginu savo pozicijas.
Šios prielaidos naudai byloja tai, kad mama nejaučia stiprių emocijų dėl sūnaus atsako, jai nesuprantama ši atsako forma, ji sukelia neaiškumą, kaip reaguoti. Tai leidžia žvelgti į liežuvio rodymą šiame kontekste kaip į atsakomąją repliką dialoge.
Galima pabandyti reaguoti į iškištą liežuvį kaip į paprastą repliką dialoge, darant prielaidą, kad iškištas liežuvis reiškia neigimą: „nenoriu“, „ne“. Atsakyti į ją taip, lyg vaikas būtų suformulavęs tai žodžiais.
Kitas reagavimo variantas – atsakyti iškišus liežuvį. Tačiau čia svarbu, kad iškištas mamos liežuvis netaptų erzinimo priemone. Tam geriau sureaguoti į vaiko veiksmą linktelėjimu arba „taip, suprantama“. Ir jau tada kaip savo repliką iškišti liežuvį. Toks poelgis sugriaus vaiko planus ir po to įmanomas iš tikro konstruktyvus dialogas.
Tolimesniame bendravime liežuvio iškišimas gali tapti kodinio bendravimo elementu, nurodančiu, pavyzdžiui, kad kažkam būtina skirti ypatingą dėmesį arba „aš pastebiu“.
Siekiant išvengti situacijos nesuvokimo, suaugusiajam galima pasąmprotauti balsu lyg sau, lyg vaikui, svarstant, ką turi minty vaikas, kai iškiša liežuvį. Tai padės vaikui geriau suprasti savo ketinimus ir veiksmus, taip pat atspindės dėmesingą suaugusiojo reakciją.
Vis dėlto reikia pabrėžti, kad tokie reagavimo variantai priimtini tada, kai vaiko veiksmai nesuvoktini kaip erzinamieji. Tokiu atveju, jei kyla įspūdis, kad vaikas tiesiog erzinasi, veikiausiai liežuvio rodymas nėra vienintelis gluminantis vaiko elgesio veiksnys. Taigi reikia analizuoti tas elgesio formas, kurios netenkina.