Mykolo Romerio universiteto Sociologinių tyrimų laboratorijos vadovė Vida Česnuitytė įsitikinusi, kad teisinga socialinė politika, pakankama parama ir dėmesys šeimoms, galėtų paskatinti žmones turėti daugiau vaikų. Tačiau Lietuvoje šioje srityje problemų netrūksta.
– Kokios šeimos tradicijos Lietuvoje šiuo metu vyrauja? Kaip jos keičiasi bėgant laikui?
– Statistika tokia, kad dabar trečdalis santuokų subyra, o po skyrybų tik dalis žmonių sukuria naujas šeimas. Tarp išsiskyrusių ir kitos šeimos nesukūrusių dauguma yra moterys. Tai reiškia, kad turime tendenciją, kad daugėja vienišų mamų su vaikais. Socialine prasme, tai yra didelė problema, nes vidutiniškai moterų atlyginimai yra mažesni, tai reiškia, kad po skyrybų vaikas dažniausiai lieka su tuo iš tėvų, kurio pajamos yra mažesnės. Tai taip pat rodo ir didesnę tikimybę vaikui po skyrybų skursti.
Kitos tendencijos rodo, kad dauguma lietuvių vis dar yra orientuoti į registruotą, įteisintą santuoką, pilną šeimą. Tačiau pastebima tendencija, kad žmonės kuria šeiminius ryšius kitokiu būdu nei yra įprasta, šeiminio gyvenimo sukūrimo būdai įvairėja. Tai reiškia, kad šeimos nariais laikomi ir žmonės, su kuriais nesieja kraujo ar kiti šeiminiai ryšiai, pavyzdžiui: draugai, kolegos, net naminiai gyvūnėliai. Tam įtakos turi globalizacija, migracija, žmonės mato, kaip žmonės gyvena kitur, perima kitas kultūras.
– Politikai kalba apie gimstamumo skatinimą, Lietuvoje vis dar tebėra vienos ilgiausių motinystės atostogų. Bet panašu, kad tai neveikia. Gimstamumo rodikliai prastėja. Kame problema?
– Geras klausimas, nes Lietuvos tautai gresia išnykimas. Kodėl mes nenorime turėti daug vaikų, kaip šeimos Pietų Europos arba Azijos šalys? Yra kelios teorijos, aiškinančios žmonių požiūrį į šeimą. Vienos jų rodo, kad tėvai, planuodami šeimą, galvoja racionaliai. Jie apmąsto, kiek vaikų jie galės išlaikyti su savo turimomis ar planuojamomis pajamomis. Jie galvoja ne tik, kaip aprengti ir pamaitinti vaiką, bet ir kaip suteikti išsilavinimą, parengti jį gyvenimui.
Kita teorija tikina, kad dalis tėvų apie vaikus galvoja ne praktiškai, bet emociškai. Vaikas jiems savaime yra vertybė ir jie per daug nemąsto, kaip reikės jį išlaikyti.
Lygindami tas dvi teorijas matome, kad Lietuvoje vyrauja labiau praktiškas požiūris, kad dėl žemo pragyvenimo lygio žmonės nenori turėti didelių šeimų. Žinoma, atskira problema – socialinės rizikos grupėje esančios daugiavaikės šeimos, kurios augina daug vaikų ir gyvena iš pašalpų, gaunamų už juos.
– Kaip Jums atrodo, ar įmanoma pakeisti lietuvių požiūrį politiniais sprendimais, materialiai skatinant šeimas?
– Taip, tikrai galima. Mokslininkai yra atlikę nemažai tyrimų, kiek šeimos politika, socialinė politika prisideda prie šeimos planavimo. Yra įrodyta, kad šalyse, kurios per socialinės paramos priemones padeda žmonėms suderinti darbą ir šeimą, padeda užsitikrinti tam tikrą pragyvenimo lygį, ne minimumą, o socialiai priimtiną pragyvenimo lygį, kad žmonės jaustųsi gerai, tose šalyse šeimos ryžtasi turėti daugiau vaikų.
Kai kuriose pietų Europos šalyse, pavyzdžiui, Italijoje, Ispanijoje, Maltoje, dirba tik trečdalis moterų, tačiau tose šalyse vis tiek nėra didelio gimstamumo. Vadinasi, moterys atlieka namų šeimininkių vaidmenį ir, atrodytų, lyg ir galėtų auginti daugiau vaikų, tačiau taip nėra. Priežastis ta, kad tose šalyse nėra tinkamos paramos iš valstybės. Žmonės nejaučia paramos ir nesiryžta turėti daugiau vaikų.
Labai geras pavyzdys yra Italija. Daugelį metų italai skundžiasi, kad jų gimstamumo rodiklis pasiekęs visų laikų žemumas. Moterų užimtumas nėra aukštas, bet šalyje klesti nedarbas, jaunimas neturi pajamų, nekuria šeimų ir nesiryžta turėti vaikų, o valstybė jiems nepadeda. Tuomet motinystė yra atidedama vėlesniam amžiui arba apsisprendžiama turėti mažai vaikų.
– O kokia didžiausia Lietuvos problema?
– Per žemas pragyvenimo lygis. Žmonės baiminasi, kad negalės suteikti vaikams tinkamo išlaikymo, gero išsilavinimo. Kitas dalykas – pradėjo plisti nauji šeiminio gyvenimo modeliai ir jaunos šeimos dažnai pasirenka gyvenimą be vaikų. Jie nori pagyventi sau, save realizuoti, pakeliauti, padaryti karjerą. Motinystė atidedama vėlesniam laikui.
Tokios pat tendencijos buvo būdingos ir Vakarų pasauliui. Kai moterys aktyviau įsijungė į darbo rinką, pradėjo siekti karjeros ir nebenorėjo būti vien namų šeimininkės. Šitą etapą Vakarų šalys praėjo maždaug 1950-1980 metais. Moterys pradėjo gimdyti vėlesniame amžiuje, kai jau būna pasiekusios tam tikrą savęs realizacijos tašką.
– Ar pastebėjote, kad poros Lietuvoje vis dažniau pasirenka gyvenimą be vaikų?
– Taip, dalis porų yra. Negaliu pasakyti tikslių procentų, bet tokia tendencija yra.
– Ar sunku derinti motinystę ir darbą Lietuvoje?
– Tos šalys, kurios užtikrina mokamas motinystės ir tėvystės atostogas ir vaikų priežiūros infrastruktūra išplėtota, ten moterys nebijo gimdyti. Lietuvoje mes turime problemų dėl vaikų darželių, jų nuolat trūksta, tėvai baiminasi, kad negalės grįžti į darbo rinką, nes nebus kur palikti vaikų.
Kitos problemos – motinystės atostogos, ar jos pakankamos, ar pakankamai apmokamos. Tėvystės atostogos – puiki idėja, suteikianti vyrui galimybę grįžti į šeimą. Tačiau Lietuvoje pastebimos tendencijos, kad tėvystės ar motinystės atostogas tėvai renkasi ne pagal kažkokius karjeros ar savirealizacijos kriterijus, bet pagal finansinius aspektus: kam labiau apsimoka eiti vaiko auginimo atostogų. Priemonė gera, bet ji suveikia ne visai teisingai.
Lietuvoje labai stiprus materialinis aspektas atbaidantis nuo noro turėti didelę šeimą.
– Pastebėjau, kad dabar jauni žmonės darosi šeimyniškesni. Ar čia tokios mados? Ar jos išgelbės Lietuvą?
– Sunkiai beišgelbės. Demografiškai galima tiksliai paskaičiuoti, kada išnyks lietuvių tauta. Demografai yra tiksliai paskaičiavę ir galėtų net nurodyti metus. Yra pesimistinis ir optimistinis variantai, bet maždaug liko 200 metų.
Pakeisti tai yra labai sunku, net jei imtumėmės aktyvių priemonių dabar. Kiekviena šeima turėtų užauginti po 5 ar 6 vaikus, kad neišnyktų lietuviai. Nykimo tempai yra labai dideli. O dar pridėkime migraciją.
Italijoje paskaičiuota kiek vaikų vidutiniškai pagimdo moteris ir tai yra 1,4. Jie tai vadina žemiausiu rodikliu. Bet Lietuvos rodiklis labai panašus. Politikai pašneka apie tai ir tiek, bet iš tikrųjų, jei mes norime išlikti, mums reikia labai rimtai susiimti.
Natūralus prieauglis (gimstamumo ir mirštamumo santykis) Pasaulyje sudaro 1,2 proc., tačiau Lietuvoje jis yra neigiamas ir vienas prasčiausių Europoje. Per gyvenimą viena dviejų žmonių šeima Lietuvoje pagimdo maždaug 1,5 vaiko. Pasaulio vidurkis – 2,5 vaiko.