Nostalgija mokyklai televizijos ir radijo laidų vedėją Simoną Albavičiūtę, žinomą kaip Simona Bandita, užplūsta kiekvieną kartą grįžus į gimtąjį Pakruojį, kur pro savo langus ji mato mokyklos pastatą. Šviesiai mokykloje praleistus metus prisimena ir žurnalistas, TV laidų ir renginių vedėjas Martynas Starkus, jaučiantis padėką visiems savo mokytojams.
Jei ne lietuvių kalbos mokytoja – S. Bandita greičiausiai nedirbtų radijuje
„Mokykloje turėjau daugybę veiklų, bet dar ir dabar prisimenu, jog man visuomet labai patikdavo bendrauti su lietuvių kalbos mokytoja. Ji išmokė labai gerai, o svarbiausia, taisyklingai rašyti ir kalbėti gimtąja kalba. Jos dėka aš supratau, kaip tai svarbu, todėl dabar kartais mane netgi erzina žmonės, kurie rašo su klaidomis. Galbūt, jeigu ji nebūtų buvusi tokia gera pedagogė, aš nedirbčiau radijuje“, – prisipažįsta Simona Bandita. Nors buvo gabi kalboms, tikslieji mokslai jai taip pat puikiai sekėsi.
Nebėgo nei iš vienos pamokos
Meilę pianinui ir muzikai S. Albavičiūtė pajuto dėka mokytojos iš muzikos mokyklos. „Lankiau pianino pamokas, tačiau jos man nelabai patiko. Maniau, jog esu gana prasta pianistė. Taip nutiko, jog mano mokytojai išvykus gyventi kitur, tęsti pamokas mane paskyrė pas pačią geriausią muzikos mokyklos pedagogę. Pamenu, jog man buvo šiek tiek gėda – nenorėjau pasirodyti bloga mokinė, todėl pradėjau labai gerai groti pianinu, o pamokos man ėmė labai patikti. Grįžusi į Pakruojį ar netyčia kur nors sutikusi muzikos mokytoją, visada labai apsidžiaugiu ir pianino pamokas prisimenu su didžiule meile“, – atskleidžia ji.
Laidas televizijoje ir radijuje vedanti S. Albavičiūtė nėra pabėgusi iš nei vienos pamokos. Jos manymu, tai lėmė faktas, jog jos tėvai taip pat buvo mokytojai. „Mokytojo darbą mačiau iš kelių pusių. Pirmiausia, manau, mokytojas turi būti autoritetas. Matant, kad mokytojui nelabai įdomu ar svarbu, tai, ką jis daro, ir pačiam motyvacija krinta. O jei mokytojas stengiasi, tikrai nuoširdžiai nori tave paruošti gyvenimui, yra ir tavo autoritetas, ir draugas. Tuomet nenori jo nuvilti – jautiesi atsakingas ne tik už save, bet ir už jį“, – sako Simona. Ji matydavo, kaip jos tėtis nervindavosi, išgyvendavo dėl tu vaikų, kurie nesimoko, kuriems būdavo neįdomu, ir kaip džiaugdavosi dėl tų, kurie buvo geri mokiniai.
Mokytojai toleravo M. Starkaus ir jo draugų revoliucines idėjas
„Iš principo esu dėkingas mūsų mokytojams, kurie turėjo pakankamai kantrybės taikytis su mano ir mano artimiausių draugų polėkiu. Kai aš mokiausi, buvo 80–ųjų pabaiga, o aš ir mano bendraklasiai kovojome su sistema. Suprantu pedagogus, kurie galbūt ir nelabai žinojo ką ir kaip daryti, tačiau jie puikiai toleravo mūsų revoliucines idėjas, užsimerkdavo prieš tam tikrus drąsius mūsų poelgius, tarkim, demonstratyvių kaklaraiščių nenešiojimą, mūsų transliuojamą muziką. Svarbiausia, ką jie suteikė, tai ne tik žinios, bet ir pakankamai daug laisvės save išreikšti. Tai formavo mane kaip asmenybę ir vėliau, renkantis profesiją“, – sako M. Starkus.
Jis pasakoja, jog, nors ir buvo aktyvus jaunuolis, su draugais organizuodavęs diskotekas, renginius, įkūręs radijo stotį, rašęs drąsius sienlaikraščius, tačiau nesijaučia mokykloje padaręs kažko blogo, už ką norėtų ar reikėtų atsiprašyti. Anot jo, visa aktyvi veikla ir poelgiai tebuvo žanro klasika. Tuo tarpu paklaustas, su kuo iš pedagogų norėtų susitikti, vyras sako, jog tai būtų klasės auklėtoja, kuriai tekdavo pakankamai daug išklausyti apie Martyno klasę iš kitų mokytojų, bet kuri puikiai tai atlaikė.