Džeikui buvo diagnozuotas Aspergerio sindromas, kuris, kaip teigė gydytojai, pamažu išsivystys iki sunkios formos autizmo. Tačiau tai nesužlugdė jo motinos Kristine Barnett.
Apie visus savo išgyvenimus ji papasakojo ką tik Lietuvoje išleistoje knygoje „Mano mažasis genijus“. Optimistiniame pasakojime K. Barnett teigia, kad kiekvienas vaikas gali būti genijus ir pataria, kaip atskleisti stipriausius kiekvieno vaiko gebėjimus.
DELFI pateikia pirmąją ištrauką iš leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos „Mano mažasis genijus“.
Ištrauka iš knygos „Mano mažasis genijus“
Nuo pat pirmos dienos Džeikas buvo toks meilus ir smalsus, koks tik gali būti kūdikis. Kalbėti pradėjo anksti, greitai suprato žodžio „labas!“ jėgą.
Sesuo Stefanė juokdavosi iš to, kad mojuodamas rankele, sveikindamas kiekvieną praeinantį, šis kūdikis galėdavo sužavėti visą restoraną. Jam patiko pliušiniai žvėrys, berniukas slėpdavosi jų krūvoje ir kaskart surastas spiegdavo iš džiaugsmo.
Aš, žinoma, tada jau buvau pažinusi švelniąją Maiklo pusę, tačiau net man didelį malonumą teikė tai, kaip širdingai jis ėmėsi atsidavusio tėvo vaidmens. Tuo metu jis ilgai dirbdavo „Target“ prekybos centre, tačiau, net atidirbęs dvi pamainas iš eilės arba naktimis, jis visada rasdavo jėgų pasigalynėti su Džeiku ant krūvos pagalvėlių, sumestų ant svetainės grindų.
Vienas iš mėgstamiausių kūdikio Džeiko žaidimų su Maiklu būdavo „dalijimasis“ pyrago gabalėliu – tai reiškė tepti glajų Maiklui ant veido ir isteriškai juoktis.
Į darbą darželyje grįžau nuo Džeiko gimimo praėjus mažiau nei savaitei. Norėjau grįžti, darbas man patiko, be to, iki tol taip ilgai turėjusi laikytis lovos režimo, buvau susirūpinusi, kad tik nereikėtų dar daugiau laiko praleisti nedirbant.
Nenorėjau prarasti šeimų, patikėjusių man rūpinimąsi savo vaikais, pasitikėjimo. Dirbau nuo šešių ryto iki septynių vakaro. Džeikas būdavo kartu su manimi. Darželio vaikai jį priėmė kaip natūralaus dydžio kopūsto lysvėje rastą vaikelį. Jie jį rengdavo, dainuodavo daineles, mokė ploti katučių.
Juokiausi matydama, kaip iš tiesų stipriai šioje srityje gali pasireikšti kai kurios mažos mergaitės. „Turėčiau mokėti jai atlyginimą“, – vieną vakarą pasakiau mamai, kai jos dukra labai nenoriai paliko „savo“ vaiką Džeiką su manimi.
Buvo tam tikrų ankstyvų ženklų, jog Džeikas yra gana protingas. Raides jis išmoko dar prieš pradėdamas vaikščioti, mėgo kartoti jas abėcėlės tvarka nuo pradžios ir nuo galo.
Sulaukęs vienerių, jis pats tardavo trumpus žodžius, tokius kaip „katė“ ir „šuo“. Būdamas dešimties mėnesių, pasiremdamas į sofos atramą, jis pats savarankiškai atsikėlė, norėdamas į kompiuterį įdėti savo mėgstamą kompaktinį diską.
Diske buvo programa, kuri „skaitė“ Seuso „Katiną su skrybėle“, – ir mums atrodė tarytum jis būtų sekęs mažą geltoną kamuoliuką, šokinėjantį per žodžius, ir taip skaitęs.
Vieną vakarą, po to, kai Maiklas paguldė sūnų miegoti, aptikau jį stovintį prie Džeiko kambario durų. Jis pridėjo pirštą prie lūpų ir pamojo man prisijungti. Aš prisėlinau prie jo pasiklausyti lovelėje gulinčio mūsų sūnaus, kuris miegodamas pats sau kažką kartojo, tai buvo panašu į japonų kalbą.
Mes žinojome, jog jis visų savo DVD turinį mokėjo mintinai, buvome matę, kaip jis pulteliu keičia kalbas, tačiau patyrėme tikrą šoką, supratę, jog jis įsiminė ne tik angliškas pasakojimų versijas, bet išmoko ir didžiąją dalį ispaniškos ir japoniškos.
Apstulbę stebėjomės Džeiko tikslumu ir sumanumu, ypač kai tai pasireiškė jam būnant tokio amžiaus, kai dauguma berniukų nerangiai skinasi kelią per pasaulį. Bet tik ne Džeikas – jis dažnai tyliai ramiai sėdėdavo, skrupulingai rikiuodamas savo mašinėles idealiai tiesia linija išilgai žurnalinio staliuko, su pirštu darydamas vienodus tarpus.
Po visą kilimą sūnus išdėliodavo tūkstančius ausų krapštukų, sukurdamas labirintinius raštus, padengiančius visas kambario grindis. Tačiau jei mes kartkartėmis ir jautėme pasididžiavimo antplūdžius, kai atrodydavo, jog Džeikas gali būti kiek labiau pažengęs, lyginant su bendraamžiais, žinojome, jog visi jauni tėvai mano, jog jų vaikas nuostabiausias Žemėje.
Kai Džeikui buvo maždaug keturiolika mėnesių, vis dėlto pradėjome pastebėti tam tikrus pokyčius.
Pradžioje jie buvo tokie nedideli, jog galėjome lengvai juos paaiškinti. Sūnus, rodės, nebe tiek daug kalbėjo ir šypsojosi, tačiau gal jis buvo suirzęs arba pavargęs, o gal taip jautėsi, nes dygo dantys.
Jis buvo linkęs sirgti ausų infekcijomis, kurios užklupdavo viena po kitos, – tai padėjo paaiškinti, kodėl jis nesijuokė taip, kaip anksčiau, kai jį kutendavau, arba kodėl jo dėmesys nuklysdavo kitur, kai aš užsidengdavau delnais akis, sakydama „kukū“.
Jis taip noriai nebesigalynėdavo su tėvu, o juk tai buvo žaidimas, dėl kurio vaikas būdavo pasirengęs viską mesti ir žaisti, – gal jis tiesiog neturėjo tam nuotaikos? Ir, bėgant savaitėms, mes pastebėjome, jog mūsų vaikas nebe toks viskuo susidomėjęs, smalsus ar linksmas. Džeikas tapo nebepanašus į save.
Jis tarsi pradėjo mėtytis tarp savo ankstyvųjų domėjimosi objektų. Kūdikį visada traukė šviesa ir šešėliai bei geometrinės figūros. Tačiau tuo metu jo žavėjimasis šiais objektais man pradėjo atrodyti kitaip.
Pavyzdžiui, kai sūnus buvo dar labai mažas, mes atradome, jog jam patinka langeliai. Tuometis mūsų pūkinis užvalkalas buvo languotas ir, skaudant ausims, tai buvo vienintelis jį nuraminantis dalykas.
Kitos mamos neišeidavo iš namų be kūdikio žinduko, o aš visada turėdavau skiautelę languoto audinio. Tačiau, prabėgus tiems pirmiesiems metams, vaikas pradėjo gultis ant šono ir įdėmiai spoksoti į tą apklotą, veidas būdavo vos kelių centimetrų atstumu nuo linijų, šitaip jis galėdavo pragulėti tiek, kiek tik leisdavome.
Kartkartėmis rasdavome jį pastėrusiu dėl susitelkimo kūnu ir įsistebeilijusį į saulės spindulį ant sienos arba gulintį ant nugaros ir mojuojantį ranka pirmyn atgal pro saulės šviesą, tiesiog stebintį nuo rankos krintančius šešėlius.
Didžiavausi ir buvau suintriguota ankstyvų sūnaus savarankiškumo ženklų, tačiau toks elgesys man nebeatrodė savarankiškas. Rodės, jog jį glemžėsi kažkas, ko negalėjau matyti. Darželio grupėje Džeikas buvo lepinamas jaunėlis „broliukas“ ir tuo jis džiaugėsi kiekvieną minutę.
Tuos pirmuosius metus praleido būdamas tarp darželio vaikų, tapydamas pirštu, strikinėdamas kartu su jais, kai jie šokdavo pagal muziką, o, muzikai nutilus, turėdavo sustingti.
Jis miegodavo, kai jie miegodavo, ir užkandžiaudavo, kai jie tai darydavo. Tačiau tuomet aš pastebėjau, jog jis mieliau renkasi žiūrėti į šešėlius nei ropoti paskui mėgstamiausius vaikus, jų didžiulės pastangos atkreipti jo dėmesį dažnai likdavo be atsako.
Maiklas buvo įsitikinęs, jog aš nerimauju be reikalo, ir tiesiog teigė, jog vaikai pereina tam tikrus etapus. „Viskas jam gerai, Kris. Kad ir kas tai būtų, jis išaugs“, – užtikrino jis mane, stipriai, šeimyniškai mus apkabindamas, taip sukeldamas kutenimo bijančio Džeiko spiegimą.
Tiesą sakant, mano mama buvo pirmoji šeimoje įtarusi, jog kad ir ką tuomet išgyveno Džeikas, tai nebuvo tik keistas, smagus kūdikio augimo etapas. Tada mes to dar nežinojome, tačiau mūsų puikusis pasaulėlis buvo pradėjęs balansuoti ant bedugnės krašto.
