Seniau visi buvo įpratę dantis gydančius medikus vadinti tiesiog stomatologais. Šis įprotis, deja, gajus ir šiandien, bet būtina įsigilinti ir suvokti, kad stomatologų jau seniai nebėra, o odontologas ir ortodontas atlieka labai skirtingus, tačiau be galo svarbius darbus, ir painioti jų nevalia. Priešingai, būtina apsilankyti tiek pas vieną, tiek pas kitą, rašoma atsiųstame pranešime spaudai.
„Įstojusi mokytis bendrosios odontologijos, po trejų metų nusprendžiau, jog po šių studijų norėsiu papildomai studijuoti ir rezidentūroje. Pasirinkau ortodontiją – gana siaurą sritį, čia pagrindinis mano tikslas yra dantų ir sąkandžio tiesumas, taisyklingumas, vietos padarymas neišdygusiems dantukams, apatinio žandikaulio sąnario bėdų sprendimas. Man be galo patinka mano darbas, patinka matyti besikeičiantį vaiką, kai atėjęs pirmą kartą jis būna nedrąsus, susikaustęs ir neretai nemoka šypsotis, nes kompleksuoja dėl savo dantų ir šypsenos. Po gydymo atsisveikinu su visai kitokiu vaiku – jau išmokusiu šypsotis ir gerokai drąsesniu. Suaugę, beje, jaučiasi labai panašiai – iš pradžių baimė ir kompleksai, pabaigoje – šypsena ir padėka“, – šypsosi ortodontė Ugnė Sadauskienė.
Tiesa, ji pastebi, kad pacientų, kurie pas ją apsilankė jau suaugę, bėdos gerokai lengviau, greičiau, paprasčiau ir pigiau būtų išspręstos vaikystėje, ir kompleksų bei dantų slėpimo jau tada būtų galima išvengti.
Odontologas ar ortodontas?
Odontologas tam tikrų bėdų gydyti negali, pavyzdžiui, ne vietoje išdygusių ar kreivų, susigrūdusių dantų, gilaus arba atviro, asimetriško sukandimo. Šių itin specifinių dalykų mokosi būtent ortodontai, tad juos pastebėti ir gydyti yra sunku.
„Labai gaila, kad į specifines problemas dažnai dėmesio neatkreipia nei odontologas, nei vaikų tėvai. Kartais pritrūksta noro, kartais žinių“, – stebisi Vilniaus universiteto Žalgirio klinikoje rezidentūrą baigusi ortodontė U. Sadauskienė.
Ji pabrėžia jokiu būdu nekritikuojanti nei medikų, nei tėvų – kenkia tiesiog informacijos stoka. Žmonės per mažai informuojami ir šviečiami, jiems trūksta elementarių žinių apie dantų priežiūrą, apie tai, į ką derėtų atkreipti dėmesį. Tarkim, jei vaikui sugedo ir per anksti reikėjo pašalinti pieninį dantuką, būtina apsilankyti pas ortodontą, kuris, įvertinęs panoraminės nuotraukos vaizdą ir dantų būklę, greičiausiai rekomenduos ortodontinę kilpelę ar kitą priemonę, leidžiantį išlaikyti prarasto pieninio danties vietą nuolatiniam išdygti. Jei tokios priemonės nėra, labai tikėtina, kad dantukai susigrūs, ir po jais esantis nuolatinis dantis išdygs kreivas, ne toje vietoje, arba gali ir visai užstrigti ir niekada neišdygti.
„Būna tikrai apmaudu, kai ateina jau ūgtelėjęs ir dėl savo dantų bei veido kompleksuojantis jaunuolis, gal šešiolikos metų, o jo dantys susigrūdę, nes vaikystėje buvo netekęs pieninių dantukų, ir nuolatiniai sudygo kas kaip. Jei toks vaikas pas ortodontą pakliūtų 8–10 metų, būtų galima anomalijas koreguoti per palyginus trumpą laiką ir neskausmingai, paprasta plokštele. O paaugliui jau reikia dėti kabes, kurios kainuoja brangiau, jas nešioti reikia gerokai ilgiau ir dantis prižiūrėti tada sunkiau. Beje, net ir tokiais atvejais daug tėvų dėl įvairių priežasčių gydymo atsisako. Jiems vaikų dantų kreivumas netrukdo, ir nepadeda jokie aiškinimai, kad vaiko sąkandis jau netaisyklingas, ir ateityje, po 10–15 metų, jam vis tiek prireiks rimto medikų įsikišimo ir gal net operacijos, jei situacija taps labai sudėtinga ir jos nebus įmanoma sutvarkyti tik kabėmis ar kapomis. Blogai besivystantis sąkandis gali lemti ne tik išorines estetines problemas (neharmoningas veidas, nepatrauklus profilis), dėl kurių dažnas paauglys ir suaugęs kompleksuoja, bet blogas sąkandis gali būti ir smilkininio – apatinio žandikaulio sąnarių patologijos, skausmo priežastis“, – apgailestauja medikė.
Prevencija ir savalaikis gydymas
Tėvams svarbu atkreipti dėmesį ir į genetiką – jei vieno iš tėvų ar net senelių dantys problematiški, patariama parodyti vaiką ortodontui. Taip pat jei vaikas patyrė traumą, jam buvo sumušti ar išmušti dantys, tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl vėliau jie augs netaisyklingai. Problema ir ilgai trunkantis piršto ar žinduko čiulpimas, kvėpavimas per burną, liežuvio kišimas į priekį rijimo metu – tokiais atvejais gydytojas ortodontas pasiūlys apsilankyti pas logopedą, nes ryjant liežuvis įprastai turi spausti gomurio viršų, tačiau pasitaiko išimčių, kai ryjant seiles, liežuvis stumia į priekį dantis ir jie iškrypsta, nes liežuvis yra labai stiprus raumuo, o rijimo judesius per dieną atliekame tūkstančius kartų.
„Nereikia, o ir labai būtų sunku būti supertėvais ir visus mano išvardintus niuansus žinoti“, – sako U. Sadauskienė. – Pakanka periodiškai apsilankyti pas tam tikrų sričių specialistus. Patarčiau 6–7 metų sulaukusius vaikus atvesti kontroliniam vizitui būtent pas ortodontą, nes jau tada dažnai matosi galimi nukrypimai, kuriuos galime iš karto pradėti gydyti ar suplanuoti gydymą netolimoje ateityje. O jei nukrypimų tuo metu nėra, pakartotinei apžiūrai pas ortodontą galima apsilankyti po 1–2 metų arba tuomet, kai tenka pašalinti pieninį dantį anksčiau nei jis turėjo iškristi, ar pastebėjus besisukančius dantis, kitas jų padėties anomalijas."
Rūpinimasis vaikų dantimis – tėvų ar medikų darbas?
Kaune, „Lazerinės odontologijos centre“ dirbanti specialistė pabrėžia, kad deja, iš dešimties tik 3–4 tėvai atsakingai prižiūri vaiko dantukus, gydymo metu pasuka metalinį plokštelės sraigtelį taip dažnai, kaip būtina, ir reguliariai atvyksta į konsultacijas. Dar apytiksliai trečdalis tėvų pamiršta prižiūrėti bei pačiam vaikui priminti apie būtinybę nuolat nešioti plokštelę. Tiesa, kai prisimena, kažkiek laiko panešioja, bet tada stebuklingo efekto tikėtis nebeverta. Liūdniausia su likusiais – jie nepripažįsta vaiko problemos, atsisako gydymo arba, pagaminus plokštelę, nešiojimo nekontroliuoja ar net ieško priežasčių, kodėl vaikas gali plokštelės nesidėti, o mums priekaištauja, kad ji neveikia. Bandome aiškinti, kad ji ir negali veikti, jei yra nenešiojama, bet kartais tėvai lyg nenori priimti tokios informacijos. Nesiginčiju, bet žinau, kad su daugeliu šių vaikų greičiausiai susitiksiu, kai jie užaugs, nes negydomos ligos niekur nedingsta. Priešingai, jų gydymas sudėtingėja ir labai pabrangsta“, – sako ortodontė ir dar kartą skatina tėvelius anksčiau pasidomėti vaikų sveikata ir kartu suvienijus jėgas su odontologais ir ortodontais galėsime užauginti gražiai ir drąsiai besišypsančių jaunų žmonių kartą.