Mano vaikui 34-eri. Per kelerius metus jis patyrė dvi psichozes. Po pirmosios liovėsi gerti vaistus, dabar juos geria reguliariai, supratęs, kad be jų dar blogiau. Tačiau jei po pirmojo priepuolio ir mėnesio, praleisto psichiatrinėje, atrodė, kad tikrai sugrįš į gyvenimą, tai po antrosios psichozės jis tapo visiškai uždaras.
Per dienas jis lindi savo kambaryje. Paprašytas suplauna indus, išneša šiukšles. Viskas. Nėra agresyvus, atvirkščiai, ramus, adekvatus, tik nelaimingas. Pasiūliau jam klausytis radijo, dabar tą ir daro. Dieną naktį. Kitu laiku miega, valgo, išeina parūkyti, kartais pasižiūri televizorių ir vis smarkiau grimzta į vienatvę.
Kartą mano vyrui reikėjo padėti realizuoti vieną projektą ir sūnui teko konkretus, nelabai sunkus, bet visai smagus darbas. Negalėjom atsistebėti, kaip tiksliai ir puikiai jis dirbo, tiesiog idealiai (juk kadaise turėjo auksines rankas, gražiai piešė, gal net galėjo būti aktorium). O kai savo noru įsidarbino parduotuvėje, po trijų dienų darbą metė.
Abu kartus po ligoninės turėjo lankyti dieninį stacionarą, bet nelankė, jam buvo neįdomu. Taigi dabar gydytojai tik išrašo vaistus ir viskas. Net nesivargina ilgiau pašnekėti. Sako, kad reikia įsidarbinti. O kaip? Jeigu jam per sunku ir neįdomu. Juk dirbti neįdomų darbą nelengva net sveikam žmogui. Ką kalbėti apie sergantį šizofrenija.
„Kadangi nušvitimo jausmas stiprus, į realybę grįžti nelengva – juk tai, kas stipru, ir yra realu. Priepuolis tampa visa ko atskaitos tašku, po kurio pasukama įvairiais keliais. Baisiausia – užgesimas: „Jaučiuosi kaip virta daržovė.“ Žmogus tarsi negyvas, ir jis toks tapo ne dėl vaistų, o dėl visiško psichologinio užsiblokavimo.” – tai citata iš Genovaitės Petronienės - psichologės psichoterapeutės straipsnio. Štai taip ir jaučiasi mano vaikas.
Mūsų šalyje nėra sistemos, kuri integruotų tokius žmones, kažką tinkamo jiems pasiūlytų. Jis galėtų dirbti, galėtų bendrauti, bet kur ir kaip? Šiuo metu prižiūriu dar ir atmintį prarandančią mamą, todėl dėmesio skirti sūnui galiu vis mažiau ir mažiau. Parašykite, patarkite. Gal kas nors egzistuoja vertingo, ko aš nežinau? Tik neliepkite melstis, geriau siūlykite ką nors konkretaus. Arba bent jau pasidalinkit patirtimi.
Pataria Rasa Derenčienė, individualiosios psichologijos konsultantė:
Iš laiško supratau, kaip labai neramu jums dėl savo sūnaus. Tikra tiesa, kad susirgus psichikos liga, kenčia ne tik pats žmogus, bet ir su juo gyvenantys šeimos nariai, artimieji, draugai... Sunku tokį ligonį suprasti, dažnai neaišku, kaip su juo bendrauti (ypač - pirmą kartą įvykus psichozės priepuoliui). Norisi greito sveikimo, ligos pabaigos, o taip dažniausiai nebūna...
Diagnozavus šizofreniją, susirgusiojo gydymo schema mūsų šalyje būna panaši daugeliui: gydymas (kurio svarbiausias komponentas vaistai) ligoninėje, paskui – psichosocialinė reabilitacija dienos stacionare (kuri yra rekomenduojama, valstybės finansuojama, bet neprivaloma) bei tolesnis medikamentų vartojimas apsilankant pas psichiatrą sykį kas 1-2 mėnesius. Rodos, ne tiek ir mažai, deja, to dažnai nepakanka. Nes didžiausia susirgusiojo problema – grįžimas į visavertį gyvenimą – neretai lieka neįgyvendinta.
Jūs tikrai labai padedate savo vaikui. Kad ir koks atsitolinęs, užsisklendęs žmogus atrodytų, šeimos narių dėmesys jam yra tiesiog neįkainojamas.
Svarbiausia – nepalikti jo vieno, rodyti dėmesį ir nuoširdų rūpesti, visokeriopai liudyti, kad jums „ne tas pats“. Tikrai verta nuolat paskatinti susirgusįjį imtis kokios veiklos (tegu ir šimtąjį kartą, vistiek tai labai svarbu jam), paraginti prasiblaškyti, pagal galimybes – pakeisti aplinką, tiesiog pabūti kartu, atsargiai paskatinti kreiptis į specialistus. Nelengva, bet vienas svarbiausių dalykų būnant šalia tokio ligonio – apsišarvuoti kantrybe. Jūsų pastangos tikrai nėra beprasmės, nors taip tikrai ne sykį atrodys.
Žmogus ima gesti, kai nebendrauja su kitais, užsisklendžia, nesidalija, nepatiria su aplinkiniais bendrystės. Todėl tikrai reikia „eiti į žmones“, kad ir kaip sunku tai beatrodytų. Tam pasitarnauti gali įvairūs dienos centrai, pacientų klubai, paramos grupės. Štai Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija turi savo centrus įvairiuose miestuose ir rajonuose . Vilniuje veikia jos dienos centras, kuriame vyksta dailės, muzikos terapijos užsiėmimai, lankytojai gauna pietus, konsultuoja psichologas, teisininkas. Sakote, kad jūsų sūnus „ gražiai piešė“ – puiku, buvusias malonias širdžiai veiklas visada įmanu atgaminti. Antai, gal jis patirs smagumą spalvindamas mandalas ar piešdamas ant stiklo?
Gal ir ne, bet visada verta bandyti. Vieną, kitą, trečią, septintą kartą. Minite, kad jis „gal net galėjo būti aktorium“. Vilniaus Neįgaliųjų dienos centre pernai buvo įgyvendinamas „Improvizacinio skaitymo ir kūrybinių dirbtuvių“ projektas, kuriame galėjo dalyvauti ir žmonės su lengva psichikos negalia. Dalyviai skaitė, improvizavo, statė mini spektaklius. Galimas daiktas, projektas bus tęsiamas ir šiais metais. Labai padeda ir lankymasis tarpusavio paramos grupėse, kuriose sergantieji ne tik dalijasi savo išgyvenimais, bet ir informacija – kas ką gero yra atradęs. Tokios vyksta daugelyje psichikos sveikatos, žmonių su negalia dienos centrų.
Nežinia, kokioje vietovėje jūs gyvenate, tačiau informacijos apie arčiausiai esantį užimtumo centrą galite ieškoti per Lietuvos žmonių su negalia sąjungą, jau minėtą Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendriją, Lietuvos psichikos negalios žmonių asociaciją „Giedra“, savo gyvenamosios vietos psichikos sveikatos centrą, socialinės paramos skyrių.
Veikla, užimtumas sergančiam psichikos liga tikrai labai svarbi. Tik, kaip jūs ir minite, tokį žmogų labai sunku kuo nors sudominti. Jis dažnai būna užsisklendęs, vangus, neturi energijos, jėgų ką nors veikti, greit pavargsta. Todėl įprastas darbas su savo nemenkais krūviais dažnai jam būna ne pagal pečius. Pradėti galima nuo suminėtų mažų dalykų. Tikrai verta stengtis. Žiurėk, po keleto ar keliolikos pabandymų žmogus ima ir už kažko „užsikabina“.
Dar galima paskaityti norvegų autorės A.Lauveng knygą „Auštant aš virsdavau liūtu“ (yra lietuvių kalba), parašytą šizofrenija sirgusios ir išsigydžiusios moters, kuri dabar pati konsultuoja sielos ligonius. Vertigiausia joje yra nuostata, jog ir šia liga sergantiesiems yra šansų pasveikti. Kad viltis visada yra.
Sėkmės jums, tikėjimo ir kantrybės.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!