– Kaip atsidūrėte Laplandijoje?
– Į Laplandiją atvedė noras keliauti ir geriau pažinti vyro gimtinę, patirti poliarines dienas ir naktis, kitokį gyvenimo būdą. Po psichologijos bakalauro studijų keletą metų dirbau gimtuosiuose Telšiuose su jaunimu, tačiau noras keliauti ir patirti naujus potyrius paskatino dalyvauti savanorystės projekte Rovaniemyje. Taip sutapo, kad tai buvo vyro gimtasis miestas.
– Ar lengva buvo adaptuotis, išmokti kalbą ir įsilieti į bendruomenę, juk suomiai itin uždara tauta?
– Naujos kalbos mokymasis buvo tikras iššūkis, nes suomių kalba yra viena sunkiausių pasaulyje, tačiau Rovaniemi yra labai turistinis miestas, kurį aplanko žmonės iš visų pasaulio kraštų, tai palengvino adaptaciją, nes beveik visur galėjau susikalbėti angliškai. Suomiai atrodo uždari ir santūrūs tik iki tol, kol juos pakalbini, kai susipažįsti geriau, jie yra labai draugiški ir atviri. Ne kartą teko nustebti, kaip nuoširdžiai galima atsakyti į paprastą klausimą „Kaip sekasi?“, pasidalinant viskuo, kaip yra iš tikrųjų, o ne tiesiog paprastu „gerai“.
– Papasakokite savo pažinties su suomiu vyru istoriją.
– Su vyru Sami susipažinau Telšiuose, kai jis buvo atvykęs į tarptautinės savanorystės projektą Atvirame Telšių jaunimo centre. Daug laiko praleidę kartu pamažu pamilome vienas kitą, ir kai jo savanorystės metai baigėsi ir jam teko grįžti atgal į Suomiją, meilė buvo jau tokia stipri, kad jis nusprendė pasilikti gyventi Telšiuose. Tai vėliau ir paskatino mane taip pat dalyvauti savanorystės projekte ir tokiu pat būdu patirti jo gimtąjį miestą. Taip nutiko, kad po savanorystės metų nusprendėme pagyventi čia ilgiau, ir tai tęsiasi jau beveik 10 metų...
– Turbūt ne vieną nustebinote pradėjusi dirbti Kalėdų Senelio rezidencijoje nykštuke. Juk tai tokia egzotiška ir itin reta profesija. Papasakokite plačiau, kokius darbus tenka dirbti.
– Kai draugai išgirdo, kad dirbu pas Kalėdų Senelį nykštuke, sulaukiau dviejų reakcijų, pirmoji buvo „Ar tu juokauji?“, o antra „Mmm, tau tinka toks darbas“. Būti Kalėdų Senelio pagalbininke nykštuke yra tikrai smagu, kiekviena diena yra kupina svajonių išsipildymo, nes Kalėdų Senelio kaimelis ir jo ofisas yra magiška vieta. Nykštukams tenka pasitikti Kalėdų Senelio lankytojus, jų paklausinėti, iš kur jie atkeliavo ir ar geri šiais metais buvo, kokių norų turi ir panašiai. Stengiamės, kad kiekvienas lankytojas patirtų smagias emocijas (nes Kalėdos čia būna kiekvieną dieną). Susitikimo su Seneliu metu įamžiname lankytojų akimirkas nuotraukose ir vaizdo įrašuose, norintieji gali juos įsigyti, tai nykštukai padeda tai padaryti. Suvenyrų parduotuvėje stengiamės paruošti įvairiausių daiktų, kurie pralinksmintų namiškius, kuriems lankytojai nori parvežti dalelę Kalėdų dvasios.
– Turbūt šiame darbe labai praverčia ir psichologijos žinios?
– Psichologijos žinios tikrai praverčia, nes sulaukiame tūkstančių žmonių iš skirtingų šalių, kurių ne tik kultūros, bet ir amžius skiriasi: nuo vos kelių dienų naujagimių iki šimtamečių senolių. Su kiekvienu asmeniu tenka rasti tinkamą kalbos manierą, nes skirtingos šalys turi ir skirtingas bendravimo kultūras, kiekvienas asmuo turi savo asmenines patirtis ir nuomones, tai psichologijos žinios tikrai praverčia, norint sukurti magiškas patirtis kiekvienam.
– Kas šiame darbe smagiausia ir kokie jo didžiausi minusai?
– Smagiausia yra pamatyti svajonių išsipildymą. Kai kuriems žmonėms susitikimas su Kalėdų Seneliu yra tiesiog smagi patirtis keliaujant, tačiau kai kurie žmonės svajoja apie susitikimą su Kalėdų Seneliu nuo pat vaikystės, ir atsiveža savo vaikus ar net anūkus, tai tas momentas, kai 20 ar net 60 metų turėta svajonė išsipildo, kai jie gali apkabinti ir pačiupinėti tą svajonę, pilnomis džiaugsmo ašaromis, yra be galo nuostabus. Tuo pat metu turime lankytojų, kurie nori tik pamatyti Kalėdų Senelį, bet nenori pasakyti jam net „labas“, kas mus verčia jaustis truputį keistai, nes Kalėdų Senelio ofisas – tai ne muziejus, ne skulptūra ar paveikslas, o gyvas žmogus, kuris nori su tavimi pasikalbėti, jei tu ateini pas jį į svečius.
– Beje, kokio dydžio kolektyvas ten yra ir kiek turite dirbančių Kalėdų Senelių?
– Nykštukų skaičius keičiasi priklausomai nuo sezono, Kalėdų laikotarpiu Senelio ofise laksto apie 50 nykštukų, kurie yra iš skirtingų šalių, kalbantys skirtingomis kalbomis ir skirtingų ūgių – nuo mažiukų iki labai aukštų nykštukų. Pavasario pabaigoje ir rudens pradžioje nykštukų yra vos keletas, nes lankytojų yra gerokai mažiau, o vasarą Senelis dažniausiai sveikinasi su lankytojais, kurie keliauja iki pat Nord Cape (Šiauriausio Europos taško), tad nykštukų name zuja apie 20.
Kalėdų Senelis yra vienas vienintelis, kadangi jis turi magiškų galių, kurios leidžia jam pristabdyti laiką (nes kaip kitaip spėtų išdalinti visas dovanas per vieną naktį), tai kartais tas laiko pristabdymas pakeičia jo ūgį, barzdos ilgumą ar net pilvo storumą... Per keletą šimtų metų Senelis jau pratęs prie tokių fizinių pokyčių ir nykštukai tuo irgi nebesistebi...
– Ar yra darbo ne žiemos sezono metu?
– Kalėdų Senelio ofisas dirba visus metus, kiekvieną dieną, tad darbo nykštukams yra visada.
– Ar dažnai tenka sutikti turistų iš Lietuvos? Tikriausiai jiems būna ne ką mažesnė nuostaba, kai išgirsta Jus kalbant lietuviškai?
– Lietuvių tenka sutikti dažnai ir tikrai visi nustemba, kai išgirsta klausimą „Ar buvote geri šiais metais?“. Smagu nustebinti tautiečius ir pakalbinti juos gimtąja kalba.
– Kokius patarimus galėtumėte duoti tautiečiams, susiruošusiems vykti pas Kalėdų Senelį?
– Kalėdinis laikotarpis yra pats užimčiausias, tai jei norisi pasilabinti su juo bus labai trumpas, nes daugybė žmonių atvažiuoja aplankyti Senelį būtent šiuo laikotarpiu. Jei norisi pajusti tikrąją žiemą, su sniego kalnais ir visomis žiemos smagybėmis, siūlyčiau kelionę planuotis vasario-kovo mėnesiais. O jei tikslas yra pasikalbėti su Kalėdų Seneliu ilgesnį laiką, nesistumdyti eilėse ir viską apžiūrėti be turistų minios, tada atvažiuokite gegužę – nors sniego ir nebebus, bet jau galėsite pasidžiaugti vidurnakčio saule. O jei norisi pamatyti šiaurės pašvaistes ir nuostabią rudens paletę bei pasišnekučiuoti su Kalėdų Seneliu ilgėliau, tada geriausias laikas keliauti yra rugsėjis.
– Tiesa, o vyras ir sūnus kalba lietuviškai?
– Vyras Sami lietuvių kalbą supranta gan gerai, tačiau kalbėti pačiam sekasi sunkiau. Juokiamės, kad mokosi dabar kartu su sūnumi lietuviškai ir žemaitiškai taip pat. Pas mus namuose nuolat skamba trys kalbos (suomių, lietuvių ir anglų), tai džiaugiuosi, kad sūnus Matijus Augustas yra labai imlus kalboms.
– Minėjote, kad vyras irgi dirba gana egzotiškoje vietoje – aukso kasyklose?
– Taip, tačiau nors ir skamba labai įdomiai, tačiau pats darbas nėra kaip iš pasakos, kur žmogeliukai kasa auksą su kaltuvais tiesiai iš uolos. Tai itin sudėtingas procesas su daugybe infrastruktūros, labai daug skirtingų kompanijų dirba ten, o egzotiška tik tai, kad visa tai vyksta po žeme.
– Turite laimę nuolat gyventi Kalėdų dvasia, ar tikrai taip yra?
– Tikrai taip, dirbant Kalėdų Senelio kaimelyje nuolat matome šypsenas ir prisidedame prie malonių prisiminimų kūrimo, tai tikrai gerų emocijų pilna darbovietė.
– Vis pasigirsta nuomonių, kad kam mes apgaudinėjame vaikus, kuriame jiems nerealų personažą ir verčiame tikėti nebūtais ir nelogiškais dalykais. Ką apie tai manote?
– Manau, kad vaikams yra labai svarbu tikėti stebuklais, tai lavina jų vaizduotę. Sakome, kad Kalėdų Senelio rogės su elniais skraido tik Kūčių naktį, bet pasaulyje pilna lėktuvų, raketų ir dronų, skraidančių kiekvieną dieną... Nykštukai stebi vaikus, žiūri ar jie daro namų darbus ir kaip sutaria su draugais, socialinių paslaugų centrai ar net socialiniai tinklai taip pat pilni kasdienių akimirkų dalinimosi... Kalėdų Senelis atneša dovanų ir padeda po eglute, jei buvai geras... Jei tinkamai pakalbame apie tai, tai yra geras būdas save įsivertinti: ar aš augu sąmoningu žmogumi, žinančiu savo stiprybes ir galinčiu tobulėti, kaip galiu pakeisti savo elgesį ir pan. Man labai patinka Kalėdų Senelio frazė „Galime turėti daug norų, bet gali būti, kad tik dalis iš jų išsipildys“.
– O pati žiūrite kalėdinius filmus, puošiate namie eglutę? Ar jau būnate soti viso šito darbe ir nebesinori?
– Aš visada jaučiu Kalėdų dvasią... Kalėdinė muzika, filmai, imbierinių namelių statymas ir sausainių kepimas, namų puošimas man prasideda anksti, lapkričio viduryje, iš karto po vaiko gimtadienio. Lemputes lauke ir kalėdines žvaigždes ant langų įžiebiame dar anksčiau, spalio viduryje, kai dienos jau labai trumpos ir vakarai labai tamsūs, tai kuriame tą magišką atmosferą aplink namus taip pat.
– Ar dažnai grįžtate į gimtuosius Telšius?
– Stengiamės grįžti aplankyti gimtąją Lietuvą bent kartą per metus, nes norisi ir sūnų supažindinti su lietuvių kultūra, ir parodyti mamos mėgstamiausias vietas, taip pat susitikti su šeima, draugais... Norisi, kad sūnus taip pat jaustų, jog yra lietuvis, nors ir negyvename Lietuvoje, bet tai yra taip pat jo kultūra.
– Ir tradiciškai: ką palinkėtumėte lietuviams?
– Norėčiau palinkėti daugiau šypsenų ir komplimentų, kiekvienas gražus žodis ir šypsena pakelia nuotaiką, kartais to pakanka sukurti mažą stebuklą aplink mus.
