Gyvenu užsienyje kiek daugiau nei trejetą metų, o ramybės nerandu. Kažkada atvažiavau čia pas mylimą žmogų, mes vis dar kartu. Tiesa, per tuos metus taip ir neradau kažko sau artimo ar mielo. Tas žmogus vis dar yra vienintelis mane čia laikantis.
Po ilgų ieškojimų radau darbą, kuris man patinka, gera atmosfera, tačiau atlyginimas juokingas. Yra viena panelė, su kuria vis susitinkam išgerti kavos ir pasikalbėti. Visi kiti draugai (jei galima taip vadinti) yra ne mano, o mano draugo.
Išvažiuoti atostogų gan brangu ir tam reikia nemažai laiko. Neseniai sutikau vaikiną, kuris norėjo būti su manim, važiuoti kartu, tegu ir nežinia kur. O aš likau... ir jau dabar to gailiuosi. Nematau savo ateities šitoj šaly, nematau ir savirealizacijos. Vis dar trukdo kalbos barjeras (tai ne anglakalbė šalis ir gan sunki kalba).
Ilgiuosi savos aplinkos, savų žmonių, savo draugų... o dabar ilgiuosi ir to vaikino, kuris išvažiavo. Tiesa ta, kad dar prieš jį sutinkant galvojau, kaip iš čia išsinešdinti, svajodavau, kaip susikrausiu daiktus ir išvažiuosiu tegu ir nežinia kur... bet kai tam pasitaikė puiki galimybė - neišdrįsau. Neišdrįsau susikrauti daiktų ir išeiti.
Žmogus, su kuriuo dabar gyvenu, yra geras man, pati gerai su juo jaučiuosi, bet visą laiką jaučiu, kad kažko trūksta, kad negaliu gyventi šitoj šaly. Ir kas kartą, kai iš jos kažkur išvažiuoju, būna sunku grįžti. Kas kartą turiu kovoti su savimi. Nežinau, kur visa tai veda.
Nežinau ką daryti - nematau savo ateities čia, bet vis dar tempiu gumą. Kas be ko, yra ir gerų dalykų, nėra viskas tik blogai, nėra viskas tik juoda. Bandyti gyventi toliau ar vis dėl to važiuoti iš čia? Nebesusigaudau savyje. Žmogus, su kuriuo esu tenkina, bet jaučiu, jog nebegaliu likti čia.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Kuomet įsimylime, kitas žmogus mums tampa visu pasauliu. Laikui bėgant tas pasaulis mažėja, mažėja ir ilgainiui ima atrodyti nepakankamas, ne toks erdvus ir ne toks pilnas kaip atrodė pradžioje. Gal kiek paryškinant spalvas, bet šiais pirmais sakiniais norėjau pradėti atsakymą į pasimetimą, kaip būti toliau šalyje, aplinkoje, kurioje laiko vienintelis žmogus. Žmogus, kuris jus „tenkina“, bet kurio neužtenka, jog jaustumėte pilnatvę.
Tai, kad vieno žmogaus jums vargiai gali pakakti, net jei jis yra pats brangiausias, yra viena šio klausimo pusė. Kita gi - pats santykis su tuo žmogumi. Kuomet rašote apie sunkumą gyvenant svetimoje šalyje, kur jums pačiai sunku atrasti savo terpę, erdvę savirealizacijai, socialiniam gyvenimui, kyla klausimas ir apie tai, kas atsveria viso to trūkumą. Ar ta bendrystė, kurią jus patiriate su mylimu žmogumi jums leidžia išgyventi save kaip moterį, asmenį? Ar joje galite augti, kurti, judėti į priekį? Ar jaučiate, kad tai yra abipusis pasirinkimas gyventi toliau?
Šie klausimai turėtų vesti prie bandymo labiau atskleisti jūsų santykius. Apie ką jie? Kas juos palaiko? Kiek tai yra bendrystė, o kiek - vieno iš jūsų poreikių įgyvendinimas? Kuomet jūs kalbate apie tai, kad jums be galo sunku būti šalyje, kurioje esate, pirma reakcija - o ar tai žino jūsų mylimasis. Ką judu, ne tik jūs viena, su tuo darote?
Kaip suprantu, jūs atsisakote dalies to, ko norite, kad būtumėte kartu, o ko gali atsisakyti jūsų partneris? Kiek ir kaip jūs kartu galite judėti iš savo saugumo taško, kad jaustumėtės kiek įmanoma patogiau drauge?
Kaip suprantu, su mylimu žmogumi jaučiatės esantys pora. Dėl to labai svarbu atpažinti, ar tai, ką jūs dabar patiriate, yra jūsų asmeninis reikalas, ar visgi jūsų ryšį liečiantis klausimas. Tai yra, ar taip, kaip su jumis būna ir yra pasiruošęs būti mylimas žmogus kaip nors daro įtaką jūsų būsenai, ar ne.
Taigi pagrindinis jūsų uždavinys yra atpažinti, kas iš tikro yra jūsų sunkumas ir jį spręsti su žmonėmis, kurie su tuo susiję. Kuomet norisi pabėgti ir nebegrįžti į vietą, kurioje esate, derėtų pagalvoti, ko iš tikro nebesinori matyti ir susitikti? Kas konkrečiai yra tai, nuo ko norite atsiskirti?
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.