Nepasiklysti tarp alternatyvų padėti gali padėti kritinio mąstymo įgūdžiai.
Kritinis mąstymas: kodėl jis svarbus?
Permainų metu esame linkę prisigalvoti nebūtų scenarijų ir jais tikėti. Ypač, jei trūksta tikros informacijos ar ji sunkiai prieinama. Taip pat, kai stokojame kritinio mąstymo įgūdžių. Kaip atsiųstame pranešime spaudai pastebi dr. Birutė Pernaravičiūtė, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro neformaliojo vaikų švietimo mokytoja, būtent kritinis mąstymas gali padėti mums atsirinkti tai, kas tikra ir patikima. Šis įgūdis skatina nuolat abejoti – matyti ir svarstyti alternatyvas, kelti klausimus bei ieškoti atsakymų į juos. Beje, abejoti tai nereiškia neigti ar kritikuoti. Netgi priešingai – išvystytą kritinio mąstymo gebėjimą turintis žmogus primena tyrėją, panašų į populiariuosius Šerloką Holmsą ar Erkiulį Puaro, nepasiduodančius emocijoms, tačiau lengvai atskiriančius faktus nuo nuomonių, tikrą ir nešališką informaciją nuo melagienų, madingų sąvokų ar etikečių.
Deja, pasak mokslininkės, šio gebėjimo visuomenėje labai trūksta – jo stokoja ir gyvenimiškos patirties dar nespėję prikaupti vaikai, ir naivumo bruožą turintys suaugusieji ar senjorai – ne taip jau retai išgirstame istorijų apie tuos, kurie patikliai atiduoda santaupas telefoniniams sukčiams, patenka į prekybos žmonėmis organizatorių pinkles, įsivelia į beprasmes veiklas ar projektus.
Kritinio mąstymo ugdymas vaikams ir paaugliams: strategijos ir technikos
Kritinio mąstymo gebėjimą vaikams reikėtų pradėti ugdyti ankstyvame amžiuje.
Pasakos, pašnekesiai apie jas ar žaidimai, taip pat improvizacijos jose nagrinėjamomis temomis, žinoma, pritaikant jas vaikų kasdienybei – tam puikiai tinka, pastebi Birutė Pernaravičiūtė.
Viena populiariausių, vaikams gerai pažįstamų pasakų, kurią pedagogė naudoja, kalbėdama, kad baimė, sunkumas ar blogis – ne visada toks didelis, kaip atrodo – apie Raudonkepurę, jos močiutę ir vilką – kaip vilkas Raudonkepurės močiutę prarijo.
„Vaikai kiek nustemba sužinoję, kad vilkas savo dydžiu nedaug skiriasi nuo vilkšunio. Ir močiutės, kuri jų vaizduotėje – didelė ir tvirta moteris – praryti nekramtęs niekaip negalėtų. Taip pokalbių ir klausimų pagalba vaikams atsiveria kitas vaizdas“, – savo patirtimi dalinasi vaikų mylima mokytoja.
Beje, nagrinėjant pasakas, nereikėtų griauti stebuklingo vaikų pasaulio – negalima kvestionuoti Kalėdų senelio ar Dantukų fėjos. Vaikai turi turėti savo pasakų pasaulį, tikėti stebuklais, skirti gerus ir blogus herojus.
Kitas metodas kritinio mąstymo gebėjimams ugdyti – ekstremalių situacijų aptarimas. Apie jas įdomu kalbėtis, improvizuoti, atsakymų ieškoti ne tik vaikams, bet ir vyresniems jaunuoliams.
• Pavyzdžiui, jei kambaryje užsidegė užuolaida – ką darysime?
• Jei draugas nukrito nuo sūpynių – kokių veiksmų imsimės?
• Jei į troleibusą įlipo žmogus be apsauginės kaukės – ar liksime stovėti nuošalėje?
• Pažįstamas siūlo išbandyti tai, ko pats aiškiai nesupranti ar kam jokiu būdu nepritartų tėvai bei mokytojai (situacijų gali būti įvairių) – kaip pasielgsi?
Kalbėtis su vaikais ir paaugliais apie tai, kas jiems aktualu, nevengiant paminėti grėsmių bei skatinti juos nuolat kelti klausimus, ieškoti informacijos, matyti alternatyvas, ypač svarbu. Dažnas jaunuolis už namų sienų susiduria su gausybe iššūkių, apie kuriuos tėvai dažnai net neįtaria. Ir tėveliams, ir mokytojams privalu mokyti vaikus juo įveikti savarankiškai.
Populiarusis žaidimas „Protmūšis“ – tai dar vienas kritinio mąstymo ugdymo būdas, kurį mielai renkasi ir vaikai, ir suaugusieji. Pasak Birutės, ši smagi pramoga puikiai stiprina ne tik kritinį mąstymą, bet ir bendravimą, bendradarbiavimą, komandinį darbą, savarankiškumą ar atsakomybę – visą asmeninių ir socialinių kompetencijų puokštę.
„Absurdo klausimai“ – paskutinis čia aptariamas minimas, metodas, kuri labai mėgsta taikyti neformaliojo švietimo mokytoja. „Savo mokiniams, susiskirsčiusiems į diskusijų grupeles, kartais pateikiu aptarimui „keistų“ klausimų – pavyzdžiui, Iš kur atsirado informacija? Kokios spalvos yra abstrakcija? Kokį kvapą turi valia?“, – pasakoja Birutė apie dar vieną, jau ketvirtą, ugdymo metodą. – Šios veiklos baigtis, pasak mokytojos – kaskart vienoda, vaikai sužino, kad jų darbas beprasmis ir kad į kiekvieną iš šių absurdo klausimų atsakymo nėra ir negali būti. Ilgainiui jie supranta, jog tiesiog neįsijungė kritinio mąstymo ir paslydo ant mano provokacijos.
Šis gebėjimas atskirti absurdą – logikos stokojančius, nemokšiškai, neprofesionaliai, skubotai sudėliotus klausimus ar darbus, kuriems neverta gaišti laiko – jiems labai praverčia. Padeda atsirinkti tik tai, kuo jie patys tiki.
Paskutiniai pastebėjimai
Siekiant rasti atsakymą į bet kokį sudėtingą klausimą, kritinio mąstymo bei kitų emocinių bei socialinių gebėjimų ugdytoja dr. Birutė Pernaravičiūtė pataria nesiblaškyti ir nenukrypti nuo tikslo – rinkti tik tą informaciją, kuri padės rasti atsakymą į išsikeltą klausimą; tikrinti bei rinktis patikimus informacijos šaltinius; atmesti emocijas; mąstyti toliaregiškai – stengtis pamatyti, kokį poveikį tai turės ateityje, įvertinti visas alternatyvas, gebėti abejoti bei priimti teisingą sprendimą.