Daugelis, ko gero, puikiai žino jau ne vienerius metus gyvuojančią akciją „Vaikų svajonės“, kurios metu visi norintys gali išpildyti didesnes ar mažesnes mažųjų, gyvenančių sudėtingomis socialinėmis sąlygomis, svajones ir padovanoti tai, ko vaikų tėveliai dėl sunkiai susiklosčiusių gyvenimo sąlygų, neįstengia. Puiki proga pasidalinti gerumu ir pradžiuginti kitus bent kartą metuose.
Vis dėlto, kai kurie žmonės sugeba išsidergti ir iš tokio dalyko kaip vaikų svajonės. Visai neseniai su bičiuliais ir jų draugais diskutuojant apie Kalėdines akcijas ir jų naudą viena moteris iškėlė diskusiją būtent apie šią akciją ir akcijoje dalyvaujančias vaikų svajones.
Švelniai tariant, daugumą mano draugų ir mane šokiravo iš pažiūros inteligentiškos moters išsišaipymas, ir išsidergimas iš tokio nekalto dalyko kaip svajonės. Anot jos, ši akcija yra visiškai neskaidri ir absoliuti nesąmonė – kur matyta, kad vaikai iš nepasiturinčių šeimų prašytų brangių žaislų, firminių daiktų ar... dviračio! Juk jie, kaip teigė ji „vargetos, tad ir norai turėtų būti pasverti pagal gyvenimo būdą. Kam jiems būtinai nauji daiktai? Kam jiems brangūs žaislai?“
Moteriškė dar ilgai linksniavo nepasiturinčiųjų skurdą, pabrėždama, kad vaikai turėtų norėti, tarkim, batukų, striukės, drabužių, kurie gali būti ir panešioti, o brangesni daiktai lai lieka kitiems, kurie gyvena „normaliai“. Tuo tarpu mano viduje užvirė piktumas.
Argi kukliau gyvenančioje šeimoje vaikas nėra vaikas? Juk ir jis, kaip ir kiekvienas kitas žmogus, turi svajonių! Pripažinkim, dauguma iš mūsų vaikystėje (o dažnas ir suaugęs) yra norėjęs daikto, kuris toli gražu neatitiko finansinių galimybių ir tikrai nebuvo praktiškas. Ir ką? Nieko!
Ar tai, kad vaikas iš neturtingos šeimos, reiškia, kad jis turi svajoti kukliau nei tas, kurio šeimai pasisekė labiau? Ar tai reiškia, kad jis negali norėti naujų daiktų ir net per šventes turi džiaugtis tik gaunamais kažkieno nunešiotais drabužiais kišamais ale kaip Kalėdinė dovana, turi norėti tik to, kas praktiškai pritaikoma ir negali pasvajoti apie, tarkim, barbės namą?
Mano nuomone, tikrai ne! Juk vaikui nepasakysi „Žinai, tavo noras per didelis. Norėk mažiau, nes gyveni skurdžiai, todėl negali svajoti apie brangius daiktus“. O ir nėra jokio reikalo to sakyti. Svajoti yra gerai. Ir svajonės nebūtinai turi būti realios arba lengvai išpildomos. Juk todėl jos ir yra svajonės.
Galų gale, juk ir akcija vadinasi „Vaikų svajonės“ ne veltui. Tai galimybė galbūt pačios didžiausios ir karščiausios svajonės išsipildymui. Tai galimybė padaryti Kalėdinį stebuklą pabūnant Kalėdų seneliu. Ar tai blogai?
Mane labai piktina tokie „grinčai“, kurie tik žiūri kaip kam įkąsti, kaip ką „nusodinti“ ir kaip atimti net menkutį džiaugsmą ar galimybę patikėti, kad pasaulis gali būti gražus. Vieniems duota daugiau, kitiems – mažiau. Ir tai, kad turi mažiau, ne visuomet yra tavo paties pasirinkimas. Todėl labai gražu, kai turintys daugiau, bent retkarčiais pasidalina tuo ir suteikia džiaugsmo aplinkiniams.
Labai tikiuosi, kad dauguma per gražiausias šventes nebūsite tais viskuo nepatenkintais grinčais ir suprasite, kad gerumas gimdo gerumą, todėl bent morališkai reikia palaikyti vieni kitus, o ne šaipytis ir piktintis tuo, kad ir gyvenantys kukliai turi ypatingų svajonių.
O kaip jūs manote? Pasidalinkite savo nuomone šio straipsnio komentaruose. Dėkojame!