Iš pradžių ji bandė su mumis bendrauti, tačiau tik iki vestuvių, nors dar ir prieš vestuves atsimenu, kaip klykdavo ant mūsų už tai, kad šaukštuką palikom ant stalo, o mes buvom visiški vaikai, mums tereikėjo šilumos ir meiles.
Po vestuvių ji pradėjo nedirbti ir su mumis pradėjo visai nesiskaityti, nors aš labai stengiausi ją priimti į mūsų šeimą, bandydavau kalbėtis, klausti netgi kvailų klausimų, kad tik palaikyčiau su ja pokalbį, tačiau dažnai ji mane išjuokdavo arba ignoruodavo, kaldavo man ir sesei į galvą, jog nieko nesugebam, o tėvas taip buvo ją įsimylėjęs, kad į savo vaikus nebekreipė dėmesio.
Jos vaikai tapo jam pirmenybe, nors jie jau tada buvo pilnamečiai. Jis bijodavo mums skirti laiko ir dėmesio, nes pamotei tas labai nepatiko. Mes su sese jausdavom, jog jis tarsi nori, tačiau prie jos jis buvo aklas...
Taip atsitiko, jog mes jau suaugom.
Neseniai kalbantis su pamote, ji man išrėžė į akis, jog niekada nedirbsiu su savo tėčiu ir niekada neperimsiu jo verslo, nes jos sūnus yra įtaisytas kompanijoje, kuriam jau 30+ metų, jis turi savo šeimą, viskas būtų tvarkoj, jei jis tikrai dirbtų, o ne dykaduoniautų, jis darbą atlieka nekokybiškai, dažnai tėčiui viską iš naujo reikia perdaryti ir į darbą nesikuklina ateiti 11 val. ar išvis neateiti (kalbėjau su kitais darbuotojais).
Mano tėtis jo šeimą pilnai išlaiko plius automobilį jo žmonai padovanojo, atostogas apmoka, kavines, papildomus pirkinius ir pan., Pats tėtis neseniai man (išgėręs) prasitarė, jog pamotės sūnus yra "žioplys", tačiau jis jo kažkodėl negali atleisti. Sūnus taip pat su manimi ir sese nesiskaito, netgi nesisveikina ir net niekada nebandė bendrauti.
Nežinau, kokia yra mano tėčio pozicija, kas jam yra kad jis taip savęs nemyli?
Pamotei aš esu atleidus, kad ji sugadino mano gyvenimą, tačiau ji nesiliauja ir toliau jį gadinti, nežinau, kaip elgtis.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI TĖTĮ PAGLEMŽIA PAMOTĖ
Savo laiške Jūs aprašote Pelenės situaciją. Ji turi romantiško kentėjimo aureolę. Jūsų tėtis yra geras žmogus, o pamotė yra pikta. Ir jos vaikai turi pirmenybę prieš jus ir sesę. Taigi jūsų gyvenimas vyksta pagal žinomos pasakos scenarijų.
Norėčiau jums priminti, kad pasaka apie Pelenę turi gerą baigtį: Pelenė tampa princese, o pamotė bei jos vaikai būna nubausti. Ši saldi pabaiga vilioja Pelenes. Tačiau neapsigaukite: pasaka nėra gyvenimas. Tik jūsų vaikiškai sielos daliai visuomet atrodo, kad yra. Kreipsiuosi į suaugusiąją jūsų psichikos dalį.
Kadangi ši pasaka žinoma visiems žmonėms, situacija, kurią jūs aprašėte, irgi yra universali. Ją patirdavo, patiria ir patirs didesnė dalis vaikų, į kurių gyvenimus ateina pamotės. Kodėl taip atsitinka?
Taip atsitinka dėl to, kad mūsų sielose visuomet gyvena Vaikas, siekiantis būti mylimas tėvų. Ir mylimas išskirtinai, nesidalinant su kitais. Jums nebūtina turėti pamotę, kad tuo įsitikintumėte.
Užtenka prisiminti, kaip būna skaudu, jei mama ar tėvas tiesiog skirdavo meilės dėmesį seseriai. O gal kitam žmogui. Mintis: „Ji/jis juos myli labiau už mane“- pažįstama kiekvienam vaikui.
Pavyduliavimas, pavydas, neteisybės jausmas, nuoskauda - visa tai yra stiprūs jausmai, ir šiems jausmams dar tenka kilti žmogaus, kurį mylime, atžvilgiu. Kaip suderinti meilę ir pavyduliavimą tam pačiam žmogui?
Psichika turi tam gudrų mechanizmą: ji sugeba „suskaldyti“ jausmus į dvi dalis. Ir vieną dalį atskirti nuo kitos, garantijos sumetimais perkeliant juos į skirtingus žmones. Ir mes suvokiame ne patį suskaldymą, o tik šio proceso rezultatą.
Taip mažas vaikas, kuris nenoriai vedamas į darželį labai pyksta ant mamos, netrukus atranda: yra geroji auklėtoja ir yra piktoji. Iš tikrųjų tai jo jausmų mamai susiskaldymas: juk jis negali ir nekęsti ir tuo pačiu mylėti mamos. O mylėti gerąją auklėtoją ir nekęsti piktosios - lengva. Tai, kad šių jausmų šaknis - jis pats ir jį paliekanti (į darželį atiduodanti) mama, vaikas nė nesuvokia. Jam viskas aišku: darželyje yra geroji moteris, ir yra blogoji. Nuo blogosios reikia bėgti, prie gerosios - šlietis.
Tas pats greičiausiai atsitiko ir jums: dabar geroji pusė - jūsų tėtis (mylintis, geras, nelaimingas, piktosios pamotės išnaudojamas). O blogoji pusė - pamotė ir jos vaikai. Jums nėra sunku rasti aibę pateisinimų ir faktų, patvirtinančių šią nuomonę. Todėl jūsų nuomonė greičiausiai jau virto įsitikinimu.
Kad šis susiskaldymas įvyko jūsų psichikoje - jums nežinoma. Ir kad greičiausiai šių jausmų objektas - jūsų anksti mirusi mama - taip pat. Jūs net neminite mamos savo laiške, ji tarsi išstumta. Be to, tai buvo taip seniai... Jūs nieko neatsimenate.
Mamos vietą užėmė tėvas. Jo meilė. Bet idilija buvo trumpa.
Greičiausiai jūs matote pasaulį štai kaip: yra objektyvių faktų, tikrai girdėtų iš pamotės žodžių; yra visiems žinomų jo sūnaus veiksmų, yra realūs mano tėvo pasakojimai - ir visa tai sukelia man neteisybės jausmą ir nuoskaudą. Aš kenčiu, manęs nepriima į verslą, mane skriaudžia. Kada nors man ateis saldi atpildo valanda.
O aš jums siūlau kitokį požiūrį: yra realūs JŪSŲ jausmai jūsų tėvams. Ir šie jausmai nėra vienareikšmiškai geri ar blogi. Jie susipynę. Ir jūsų suaugusiojo žmogaus protas jų neatskiria, nes yra užkrėstas vaikiško požiūrio, kuriam būdingas susiskaldymas į gerus ir blogus žmones. Kuris gyvena pasakos motyvais.
Jeigu jūs liekate užkėsta vaikiško požiūrio, jūs netrukus pastebėsite, jog gerieji žmonės tampa vis geresni, o blogieji - vis blogesni. Ir jums kils pagunda piktai atsiskaityti su pamote ir jo sūnumi ir „atverti tėvui akis“. Jis kažkodėl to daryti nenorės, ir greičiausiai jūs nusivilsite ir tėčiu. Jūsų sieloje liks žaizda - nesuprasto, atstumto vaiko, negavusios meilės.
Kitas kelias - išeiti iš vaikiško požiūrio į blaivų požiūrį. Jei jūs to norite, jums reiktų išeiti iš Vaiko pozicijos, ir tuo pačiu - iš Pelenės scenarijaus. Ir pereiti į Suaugusiojo žmogaus poziciją.
Tai reiškia štai ką.
Jūs – geriausia su psichoterapeuto pagalba - mokotės atpažinti savo vaikiškus jausmui mamai ir tėvui - ir pastebėti juos tarsi iš šono. Jūs nepamirštate savo mamos ir leidžiate sau suvokti viską, ką jūs jaučiate jai ir tėvui.
Šį darbą išmano psichoterapeutai, dirbantys: tranzakcinės analizės, psichoanalizės, šeimos konsteliacijų - metodais. Jums reiktų susirasti būtent tokį psichoterapeutą.
Jūs pradedate priimti tą faktą, kad tą patį žmogų galima ir mylėti, ir nekęsti, nes žmogus yra trimatis, o ne plokščias.
Jūs leidžiate sau išgyventi liūdesį, kuris visuomet kyla, kai mes išeiname iš pasakos.
Jūs tampate iš tiesų suaugusiu žmogumi.
Toks procesas nereikštų, jog jūs tampate sausu, viską suprantančiu kompiuteriu. Ta romantizmo aureolė, kuri visuomet supa pasakas, gali likti jums kaip prisiminimas apie vaikystę. O gal tai bus pasaka, kurią jūs pasakosite savo vaikams...
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.