– Šiais metais į pirmąsias klases Lietuvoje atėjo rekordiškai daug pirmaklasių. Kiek paprastai užtrunka vaiko, pirmą kartą atėjusio į mokyklą, adaptacija ir nuo ko ji priklauso?
– Tai labai individualu: vienam vaikui adaptacija gali užtrukti porą mėnesių, kitam – tris, o trečiam prireikia dar daugiau laiko. Priklauso nuo vaiko, kiek jis turi savyje drąsos, ramybės, saugumo jausmo, kurį gavo iš savo šeimos. Iš patirties galiu pasakyti, kad neretai tik po Naujųjų metų aš pasakau sau, kad „visi vaikai jau yra mokykloje“. Įvykusią adaptaciją sieju su saugumo jausmu – kiek vaikas saugiai jaučiasi naujoje aplinkoje. Jeigu vaikas gerai jaučiasi, matau iš jo elgsenos, kai žaidžia arba jungiasi prie vykstančio žaidimo, pamokos metu įsitraukia į vykstančias veiklas, pokalbių metu dalinasi savo patirtais išgyvenimais, pasakoja, atvirai pasisako, kas jį džiugina, trikdo ar su kokia problema susiduria.
Priprasti vaikui mokykloje gali padėti ir tėvai, pavyzdžiui, kasdien paklausdami, kaip praėjo diena, kokia ji buvo? Vienas iš svarbiausių momentų – reikia akcentuoti tai, ką vaikas mokykloje patyrė pozityvaus, o ne nemalonaus. Skaudūs išgyvenimai neišvengiami, juk mokykloje susitinka 27 vaikai su skirtingais požiūriais, šeimos tradicijomis. Jie nuolat visi kartu – ir per pamokas, ir per pertraukas. Vaikas gauna daugybę įspūdžių ir nuolat patiria savotišką įtampą.
Tėvai turėtų palaikyti pozityvų vaiko išgyvenimą mokykloje, drauge pasidžiaugti tuo, kas buvo gero. Vaikas labai greitai perima tėvų nuotaikas, ir jei šie dėl kažko nuliūsta ar jaudinasi, tą jaučia ir vaikas. Jei tėvai pasitiki mokyklos aplinka, suaugusiaisiais, kuriems patikėjo savo vaiką, saugiau jausis ir vaikas. Net jei mokykloje įvyko konfliktas, tėvai gali paklausti vaiko: „O ko tu išmokai iš šios situacijos?“, „ Ką galima padaryti kitaip?“. Vaikui iš tėvų labai reikia palaikymo. Labai graži tradicija, kai vakare šeimoje yra reflektuojama, kas nutiko per dieną. Kaip sekėsi, pasakoja ne tik vaikas, bet ir tėtis su mama. Vaikas taip išgyvena bendrystės jausmą ir supratimą, kad gyvenimas būna visoks.
– Jūs dirbate Vilniaus Valdorfo mokykloje ir turite ypatingą tradiciją keliauti į pirmokų namus susipažinti su jo šeima. Kaip kilo tokia idėja?
– Ši tradicija nėra nauja. Kai aš pati mokiausi mokykloje, pamenu, irgi buvo siūlymas pirmokų mokytojams aplankyti vaikus jų namuose. Valdorfo darželiuose yra panaši tradicija – auklėtojos aplanko namuose išleistuvininkus, tai yra, tuos vaikus, kurie baigia darželį ir išeis į pirmą klasę. Mokykloje pasikalbėjome su kolegėmis, kad gal prasminga tokia dovana vaikui – pirmokui. Pabandėme su praėjusia mokinių laida, pavyko, todėl vėl pakartojome. Prisipažinsiu, kad darbas yra alinantis: per savaitę keliaujam 2–3 kartus, vaikų yra 27, taigi, užtrunkam 2–3 mėnesius. Tačiau ši patirtis yra labai vertinga ir prasminga abiem pusėms – ir vaikui, ir mokytojui. Vaikas parodo savo gyvenimo dalį, kurios nepamatysi mokykloje.
Aš esu mokytoja mokykloje. Už mokyklos ribų aš esu mama, dukra, sesuo ir t.t. Kai nueinu pas vaiką, turiu žmogišką santykį ir žmogišką išgyvenimą. Aš jo nemokau, ateinu į svečius. Jis jaučiasi padėties šeimininkas su savo šeima, nori kažką parodyti, pasidžiaugti, pasigirti, pademonstruoti. Kažkas pagroja pianinu, kažkas pasiūlo sužaisti stalo žaidimą. Tai yra taip... jautru. Šventiška. Pirmokui yra labai svarbu, kad mokytojas ateina pas jį. Visos mano patirtys svečiuojantis buvo labai smagios.
– Šiuo metu vyksta daug diskusijų apie mokyklinio amžiaus ankstinimą: pasigirsta siūlymų, kad į privalomą priešmokyklinio ugdymo klasę vaikai ateitų 5 metų, o pirmą klasę lankyti pradėtų nuo 6 –erių. Ko daugiau įžvelgiate – pliusų ar minusų?
– Pirma mintis, kuri šauna į galvą išgirdus šį klausimą – tai vaikystės vogimas. Gal žiauriai pasakysiu, bet čia mano asmeninė nuomonė. Prisimenu savo vaikystę – tai yra kažkas tokio šviesaus ir spinduliuojančio. Turėjau marias laiko ir gerą pojūtį – visas laikas mano, jo nieks iš manęs neatims. Vaikystė yra toks laikas, kuris teikia labai daug džiaugsmo vaikui žaisti, tyrinėti pasaulį, stebėti aplinką. Vaikas gali 10 minučių neatitraukti akių nuo ropojančios skruzdėlės. Bet tėvams tai atrodo nevertinga, jie nutraukia vaiką: „Važiuojam į būrelį“, „Nėra laiko tokiems niekams“. Būreliai visai mažiems vaikams, akademinis ugdymas, mintis ankstinti formaliojo švietimo amžių – man tai yra vaikystės vogimas.
Kitas aspektas – reikia žiūrėti į kiekvieną vaiką individualiai, ar jis jau subrendęs mokyklai. Ar jis fiziškai brandus: ar geba išlaikyti savo kūno pusiausvyrą, ar jam krenta pieniniai dantukai, ar jis gali balansuoti ant buomo, ar jaučia ir valdo savo kūną. Daug vaikų ateina į pirmą klasę, kurie turi akademinių žinių, bet jų kūnas apleistas, neišlavintas. Vaikas negalėjo verstis kūliais, lipti į medį, bėgioti per balas, trepsėti upelyje, nes tėvams tai atrodė nevertinga. Arba lankė tokį darželį, kur tai nebuvo vertinama, ir vaikai tik aplink pastatą ėjo susikabinę rankomis, užuot kasę smėlio urvus ir po juos landžioję. Ikimokyklinio amžiaus vaikams svarbu daug judėti. Jei tokio amžiaus vaikus sodinam prie stalo ir liepiam mokytis anglų kalbos, kenčia fiziologija.
Kalbant apie vaiko brandą ir pasiruošimą mokyklai, labai svarbus yra pusiausvyros pojūtis. Jį galima patikrinti fiziškai: kaip vaikas stovi ant vienos kojos; kaip jis sukasi aplink save. Vaiko kūno pusiausvyra yra tiesiogiai susijusi su jo jausmų pusiausvyra. Brandus vaikas yra tas, kuris geba būti su bendraamžiais, moka atsiprašyti užgavęs kitą, išlaiko dėmesį klausydamas pasakojimo, atlieka vaiko amžių atitinkančias užduotis, susidoroja su „užtrauktukais ir batraiščiais“.
– Jau daug metų Lietuvoje pradinukai nėra vertinami pažymiais, tačiau vis dar yra tėvų, kurie nepatenkinti dėl to.
Mano nuomonė vienareikšmė – pažymių nereikia, ypač mažiems vaikams. Vaikas ateina ir nuolat jaučia įtampą, kaip jį įvertins. Ar mokykla turi būti kontrolės įstaiga? Vyresni mokiniai patys prašo pažymių, nes jie nori įsivertinti, ir tai daro sąmoningai. Maži vaikai puikiai įsivertina be pažymių. Jie nuolat reitinguojasi tarpusavyje: kuris greitesnis, kuris matematiką geriau supranta, kam gražios raidės pavyksta, o kuris yra geras pasakorius. Maži vaikai patys mato, kokie jie yra skirtingi. Mes, suaugusieji, turime jiems tą pasakyti – tu esi stiprus čia, o tu esi stiprus čia. Ir tada jiems parodai – nebūtina būti tobulu žmogumi ir patikti visam pasauliui. Pažymys turi per mažai subtilumo, jis toks kaip kūjis per galvą, mažam vaikui – ypač.
–Daug tėvų skundžiasi tuo, kad, deja, jau pirmoje ar antroje klasėse vaikai praranda susidomėjimą mokymosi procesu. Kodėl taip nutinka?
– Apie vaikų motyvaciją mokytis turiu kelis pastebėjimus. Pirma , kasdien vaikai patiria daugybę įspūdžių ir dirgiklių, jie yra persisotinę gyvenimu. Mokykla, popiečio grupė, būreliai. Savaitgaliais – kitos veiklos. Suaugusieji stengiasi užpildyti vaiko gyvenimą, tačiau dirgiklių gausa vaiko tonuso nepakelia, o jį mažina. Vaikai pavargę ir pervargę. Gerai, jeigu vaikas, kai tėvai jam savaitgalį siūlo tą ir aną veiklą, sugeba pasakyti: „O gal galime pabūti namie?“. Vaikas duoda ženklą – duokit man ramybę. Duokit man mano laiką. Visą savaitę darbo dienomis kažkas diktuoja, ką turiu daryti, duokite bent savaitgalį man. Matau, kad po savaitgalio kai kurie vaikai ateina į mokyklą pavargę. Jie ateina į mokyklą ir nebeturi jėgų mokytis.
Antra, nesuprantu tokio dalyko, kai vaikai turi po kelias valandas ruošti namų darbus. Kaip neįdomu! „Vadinasi, aš nuolat turiu mokytis. Koks pragaras...“, – galvoja vaikas. Kokia prasmė namų darbų? Kad dalį darbo vaikai padarytų namuose to, ką galėtų mokykloje? Tai gal nereikia kelti nerealių tikslų? Ar tikrai pirmokas turi mokėti rašyti rašytinėmis raidėmis dailyraščiu? Ar reikia jam žinoti geometrines figūras? Mokymosi tempas didžiulis, vaikai pavargsta natūraliai, ir mokymasis jiems tampa atgrasus.
– Kodėl tėvams yra tokie svarbūs akademiniai vaiko gebėjimai (jau į pirmą klasę stengiamasi atvesti vaiką, kuris moka skaičiuoti ir skaityti), tačiau kiti jo gebėjimai tarsi nuvertinami? Gal verčiau būtų vaiko pasiruošimą mokyklą vertinti ne pagal tai, ar jis pažįsta raides, o, pavyzdžiui, ar moka įlipti į medį ar pasisveikina su savo kaimynu?
– Visuomenę apėmusi manija kuo greičiau į vaiką prifarširuoti intelektualinių žinių. Kodėl? Juk jam dar visas gyvenimas prieš akis. Gal čia kaltas neteisingas mūsų kartos požiūris, kad mokytis reikia iki 18 metų, na, geriausiu atveju, iki 23 metų, kol baigsiu aukštąją mokyklą. O tada – viskas, ką išmokau, tą ir turėsiu. Toli gražu! Keiskime požiūrį – šiandien žmogus mokosi visą gyvenimą. Kas iš to, kad vaikas ateis į pirmą klasę mokėdamas skaičiuoti? Čia jis mokysis visus metus skaičiuoti, ir jam bus nuobodu, nes jis jau moka tai. Tai, kad suaugusieji stengiasi į ikimokyklinio amžiaus vaikų galvas prikimšti kuo daugiau žinių ir skiria mažiau dėmesio jo sveiko kūno ugdymui yra suaugusiųjų žmonių kritinio mąstymo trūkumas.
– Šiais laikais populiaru vaikus leisti į skirtingus būrelius nuo mažų dienų. Kai kurie dar mokyklos nelankydami, jau lanko kasdien po kokį nors būrelį: pirmadienį piešia, antradienį šoka, trečiadienį plaukioja baseine, ketvirtadienį mokosi anglų, o penktadienį – dar ką nors. Kai kurie tėvai mano, kad „nieko neveikdamas“ po pamokų vaikas „bunka“ ir dėl to papildomas užimtumas – būtinas.
– Kartais mane liūdina suaugusiųjų žmonių nejautrumas – „nieko neveikdamas“ vaikas tikrai nebunka. Vaikai nuolat domisi ir mokosi, jie yra žingeidūs iš prigimties. Jie mokosi žaisdami, dainuodami, pamėgdžiodami, lipdami į medį. Tik mums atrodo, kad jie „bunka nieko neveikdami“. Gal ir buktų, jei nuolat sėdėtų prie kompiuterio ar televizoriaus. Aš keliu klausimą – kaip nepervarginti vaiko, kaip išlaikyti jo sveikatą? Jei matote, kad vaikas nublaususiom akim, gal verta atsisakyti kažkurios veiklos ar atidėti ją iki kitų metų?
Balansas yra pats sveikiausias dalykas, ir jį surasti turi tėvai. Mokytojas gali patarti, pamatęs pervargusį vaiką, bet mokytojas praleidžia tik dalį dienos su vaiku. Tėvai su juo keliasi ir gula, jie praleidžia savaitgalius, mato, kaip vaikas reaguoja į įvairius dirgiklius. Tai tėvų sprendimas ir tėvų atsakomybė. Man atrodo, kad pradinukui užtektų vieno ar dviejų būrelių. Geriau tegul jis gilinasi į vieną sritį, o ne paknopstom bėga per būrelius. Tada atsiranda paviršutiniškumas – ir tą pabandžiau, ir aną. Bet ar supratau, ar išgyvenau, ar pajaučiau?
– Kaip tėvams surasti pusiausvyrą tarp vaiko savarankiškumo ir pagalbos jam?
– Matau, kaip antrokui mama riša batraiščius. Faktas, kad darželyje vaikas gali išmokti juos užsirišti pats. Vadinasi, mama atėmė iš vaiko galimybę. Nereikia už vaiką daryti to, ką jis geba pats. Anksčiau šeimose būdavo po 8 –10 vaikų, tada požiūris į vaiką buvo visai kitoks, negu šiandien, tai buvo lygiavertis šeimos narys. Šiandien, kai šeimose po vieną ar kelis vaikus, mes iš vaiko esame padarę kultą, užkėlę jį ant pjedestalo. Norėdami būti gerais tėčiais ir mamomis, darome viską, kad jam būtų lengviau. Tačiau nereikia, kad būtų lengviau. Kai yra lengva, vaikas nesimoko. Valdorfo pedagogikos pradininkas Rudolfas Šteineris (1861−1925 ) sakė, kad mokymasis yra sunkus dalykas, nes tam reikia pastangų. Jeigu pastangų nėra, mokymasis nevyksta. Ar mums sunku, kai yra gera? Ne, mums malonu. Ar kyla pastangos kažko mokytis? Ne. Tik tada, kai reikia pastangų ir valios, mes mokomės.