Tai, kad stovyklos kasmet sulaukia vis daugiau dėmesio, lemia kelios priežastys. Visų pirma, stovyklų programas dažniausiai rengia bei su vaikais dirba specialistai, puikiai išmanantys vaikų raidos ypatumus, žinantys, kaip su jais bendrauti, sutarti, paskatinti, įkvėpti.
Stovyklą galima rinktis pagal vaiko polinkius – pomėgį kuri, tyrinėti, sportuoti, keliauti ar bendrauti, pagal jo ar jos pasirengimą atsiskirti nuo tėvų – dienos stovyklas mieliau renkasi mėgstantys vakaroti savo namuose, taip pat pagal finansines šeimos galimybes – juk stovyklauti galima ir prabangioje stovyklavietėje, ir palapinėse.
Kasmet daugėja vasaros stovyklų, padedančių vaikams patirti ne tik puikius įspūdžius, bet skiriančių daug dėmesio vaiko talentų, stipriųjų pusių atskleidimui, asmenybės ugdymui – smagioms patirtims, padedančioms išmokti adekvačiai save vertinti ir pasitikėti savimi, ugdytis atsakingumą, bendravimo ir veikimo drauge su kitais įgūdžius.
Tuo įsitikinusi Irena Čeilutkė, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro neformaliojo švietimo pedagogė, stovyklų organizatorė, rašoma pranešime spaudai.
Kaip atpažinti vaiko stiprybes atskleidžiančias ir išlaisvinančias veiklas?
Tėveliams, kurie renkasi stovyklas, visų pirma rekomenduojama atkreipti dėmesį į žmones, kurie dirbs su vaikais. „Trumpas vadovo pristatymas stovyklos programoje greičiausiai neatskleis jo asmenybės, tačiau gali parodyti, kokiomis vertybėmis šis žmogus vadovaujasi. O ar norėtumėte, kad tas vertybes perimtų jūsų vaikas?“, – retoriškai klausia Irena Čeilutkė.
Bendresnės, minučių tikslumu nedetalizuotos veiklos programos neturėtų gąsdinti. Patyrę stovyklų vadovai žino – planuok kiek nori, o orai ir vaikų asmenybės vis tiek padiktuos savo. Stovykla skiriasi nuo mokyklos, kurioje tiesiog privaloma išdėstyti visą mokymosi programą, nekreipiant dėmesio į vaikų rezultatus. „Svarbiausia, atkreipkite dėmesį į tai, ar stovyklos dienotvarkėje yra numatytas laikas laisvam bendravimui, kasdieninių patirčių įsivertinimui, aptarimams ir refleksijai“ – pastebi Irena Čeilutkė. Pasak pedagogės, būtent refleksija ir savo patirčių įvertinimas – orientacijos į asmenybės ugdymą požymis.
Ugdomosios stovyklos dažnai suteikia vaikui didesnę pasirinkimo laisvę. Tai nereiškia, kad stovyklautojai čia daro tai, kas jiems šauna į galvą. Greičiau o atvirkščiai – jie ne tik laikosi taisyklių, bet ir patys jas sukuria.
„Stovykloje Paslapčių skrynia mes visų pirma aptariame „visus gyvenimo atvejus“ ir kartu nusprendžiame, kaip elgtis konkrečiose situacijose. Surašome taisykles ir jas simboliškai pasirašome „krauju“ – tai simbolizuoja kiekvieno asmeninę atsakomybę, kad stovykloje visiems būtų gera“, – patirtimi dalinasi Irena Čeilutkė. Pedagogė pastebi, jog vaikams suteikus progą patiems priimti sprendimus, pabrėžiama jų laisvė rinktis pasekmes, todėl vaikai yra labiau linkę atsakingai rinktis ir savo žodžius, ir elgesį.
Vienas didžiausių stovyklos privalumų – jose vykstantis socializacijos procesas, visiškai kitoks, nei mokykloje, kur didžioji laiko dalis čia yra skirta individualiems pasiekimams, kurie priklauso tik nuo tavęs paties. Tuo tarpu realiame gyvenime, net ir siekdami individualių rezultatų, turime žymiai daugiau bendradarbiauti su kitais žmonėmis. Todėl bendradarbiavimui skiriama ypač daug dėmesio ko gero visose LVJC stovyklų programose, kur nemaža dalis užduočių reikalauja vaidmenų pasiskirstymo, o vadovo pareiga – patarti vaikams, pastebėti kuo kiekvienas iš jų pasitarnavo komandai, pasidžiaugti kiekvieno asmenine stiprybe, – pastebi pedagogė ir stovyklų organizatorė Irena Čeilutkė.
Keletas patarimų tėveliams, išleidžiantiems vaikus stovyklauti:
Nekeiskite savo vaiko per prievartą. Dažnai tenka susidurti su atvejais, kai tėvams atrodo, jog vertėtų pašlifuoti kurią nors vaiko savybę – pavyzdžiui, jie norėtų kad uždaro būdo vaikas taptų komandos žmogumi ir tiesiog „įmeta jį“ į komandinių veiklų stovyklą. Nors ši idėja iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti visai puiki, tačiau būkite atsargūs, labai tikėtina, kad jūsų vaikui įsijungs apsauginė reakcija ir jis dar labiau užsidarys savyje. Tokiu atveju ieškokite stovyklų, kuriose vaikų skaičius yra nedidelis, programa domina jūsų atžalą, o komandinis bendravimas vyksta visiškai natūraliai.
Mažiau jaudinkitės! Neretai į stovyklą ateina labiau išsigandę tėvai, negu jų pirmą kartą stovyklausiantys vaikai. Tėvų nerimas persiduoda ir taip išsipylusių sulčių tragedija gali prilygti viso cunamio katastrofai.
Jei išgirstate, „nebenoriu stovyklauti“ – pasidomėkite tikrosiomis tokio nenoro priežastimis. Labai dažnai tokia reakcija labai trumpalaikė, kylanti dėl įspūdžių gausos. Dažniausiai vaikas net nesugeba normaliai paaiškinti, kas yra negerai, tad verta pasikalbėti su stovyklos vadovais ir sužinoti, kaip vaikui sekasi dienos metu. Kartais užtenka tiesiog vaikus paskatinti anksčiau nueiti miegoti arba vakarus leisti ramiau.
Lietuvos vaikų ir jaunimo centras pastebi, vasara laikas, kai pramogaujantys, mokykliniais namų darbais neužversti vaikai gali išmokti neįtikėtinai daug. Jie gali geriau pažinti save, atrasti savo išskirtinumą, stiprybes bei ribas, taip pat geriau pažinti draugus, įvertinti bendradarbiavimo svarbą siekiant bendro tikslo. Ir ne iš vadovėlių, „mokytojai paliepus“, o pasinėrę į pramogas, savarankiškus sprendimus ir asmeninius atradimus jose. Atverkime jiems šias galimybes ir nevaržykime jų.