Tačiau ne viskas taip auksu spindi, kaip galėtų pasirodyti. Kai Džekui buvo dveji, gydytojai prognozavo, kad ateityje jis greičiausiai negalės skaityti. Jam buvo diagnozuotas Aspergerio sindromas, kuris, kaip teigė gydytojai, pamažu išsivystys iki sunkios formos autizmo.
Ką išgyveno, kaip susitaikė su tokia lemtimi ir kaip auklėjo savo vaiką knygoje „Mano mažasis genijus“ pasakoja JAV edukologė Kristine Barnett. Asmeninių išgyvenimų kupiname pasakojime K. Barnett drąsiai teigia, kad kiekvienas vaikas gali būti genijus ir pataria, kaip atskleisti stipriausius kiekvieno vaiko gebėjimus.
DELFI pateikia paskutinę ištrauką iš leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos „Mano mažasis genijus“.
********************************
Visą likusį laiką jis gyvena normalų studento gyvenimą, t. y. normalų Džeikui. Pernai jis ėjo į studentų sąjungą nusipirkti sumuštinio su vištiena ir pastebėjo, jog bus rengiamas konkursas Pi dienai paminėti (kovo 14-ąją – supratote? 3 mėn. 14 d.). Studentas, išvardijęs kuo daugiau pi skaitmenų, laimės marškinėlius su „pi“ simboliu.
Jis paskambino man. „Ketinu pabandyti, – pasakė. – Moku keturiasdešimt pi skaitmenų.“
„Tikrai?“ Tai buvo dar vienas siurprizas. „Na ką, bandyk. Sėkmės, ir nepamiršk priešpiečių.“
Kitas skambutis po visko. „Kaip sekėsi? – paklausiau. – Ar nusipirkai sumuštinį?“
„Išvardijau juos pirmine ir atgaline tvarka, taigi jie įvertino tai kaip aštuoniasdešimt skaitmenų.“
Tuomet jau reikėjo baigti pokalbį. Sūnus vardijo pi skaitmenis tuo metu, kai turėjo valgyti priešpiečius, taigi ketino sumuštinį suvalgyti pakeliui į paskaitą.
Tą vakarą Narnija užsuko puodelio arbatos. Ji sėdėjo prie baro su Džeiku. Informavau ją, jog jis laimėjo marškinėlius už keturiasdešimties pi skaitmenų išvardijimą pirmine ir atgaline tvarka.
„Dabar jau moku iki dviejų šimtų“, – pertraukė jis.
Apstulbau: „Ką? Kada išmokai?“
Pasirodo, Pi dienos konkurso organizatoriai visiems dalyviams išdalino nedideles vizitines korteles su dviem šimtais pi skaitmenų, atspausdintų ant jos smulkiu šriftu. Sunerimęs, jog aštuoniasdešimties skaitmenų neužteks, kad laimėtų marškinėlius, Džeikas, grįždamas į paskaitas, įsiminė ir visus kitus. Jis buvo tikras, kad keturių šimtų skaitmenų pirmine ir atgaline tvarka tikrai pakaks.
Mudvi su Narnija juokėmės, įsivaizduodamos Džeiką, einantį per universiteto miestelį, beįsimenantį keturis šimtus pi skaitmenų, viena ranka traukiantį lagaminą su ratukais, o kita laikantį sumuštinį.
Kitą dieną sutikome ją prie išvažiavimo. „Ei, Džeikai, kaip pi konkursas?“ – paklausė ji.
„Gerai. Bet daugiau neįsiminiau. Mama sako, jog tai laiko švaistymas.“
Taip ir pasakiau. Nes tai tikrai buvo laiko švaistymas. Džeikas galėjo įsiminti dar daugiau – bet kam to reikėjo?
Sinestetiškas eruditas autistas Danielis Tametas įsiminė penkiasdešimt tūkstančių pi skaitmenų ir išvardijo juos, kad gautų pinigų kitų autistų paramai, – ir tai buvo puiku. (Visų tų skaitmenų išvardijimas truko ilgiau nei penkias valandas. Kad jas ištvertų, jis valgė šokoladą. Tai bent jau turėjo tikslą.)
Bet netgi Danielis Tametas savo knygoje daugiau kalbėjo apie iššūkį įveikti savo socialinį nerimą ir fizinius sunkumus, vardijant tuos skaitmenis, o ne apie patį intelektinį iššūkį.
Narnija tuoj pat sugrįžo prie Džeiko su pačia nekalčiausia išraiška. „Ką? – pasakė ji. – Ne, kvailiuk. Aš juk kalbėjau apie vyšnių pyragą.“
Džeikas nuliūdo ir, purtydamas galvą, įsėdo į automobilį. Jokių galimybių, kad jis persitemps, kol Narnija netoliese.
Aš taip pat nusikvatojau, tačiau kažkas vis nedavė ramybės. Pusiaukelėje į universitetą per veidrodėlį pasižiūrėjau į Džeiką, sėdintį ant galinės sėdynės. Jis su „iPad“ žaidė „Angry Birds“.
„Ei, Džeikai, – kreipiausi. – Kodėl nustojai įsiminti pi skaitmenis ties keturiasdešimt?“
„Nesustojau ties keturiasdešimt. Sustojau ties dviem šimtais.“
„Bet prieš tai. Kodėl buvai sustojęs ties keturiasdešimt?“
„Tai buvo keturiasdešimt, įskaitant ir trejetą iki kablelio. Iš tiesų, tai trisdešimt devyni skaitmenys.“
„Gerai, bet kodėl tiek?“
„Nes su trisdešimt devyniomis dešimtosiomis pozicijomis gali apskaičiuoti matomos visatos iki pat vandenilio atomo perimetrą. Supratau, kad tai visi skaitmenys po kablelio, kurių kada nors man prireiks.“
