Gyvenimo pabaigos dula yra specialistė, kuri yra pasirengusi pasirūpinti mirtinai sergančio žmogaus fiziniais, emociniais ir dvasiniais poreikiais mirties proceso metu. Ir net jeigu niekada nesate girdėję apie tokias pareigas sveikatos apsaugos srityje, egzistuoja tam tikra „mirties dulų“ rinka, rašo healthline.com.
Dar jos vadinamos „gyvenimo pabaigos trenerėmis“, „dvasios pribuvėjomis“, „mirties pribuvėjomis“ ar „perėjimo vadovėmis“.
Medicinos bendruomenėje vis daugiau dėmesio skiriama tam, kad nepagydomai sergančių pacientų išėjimas iš šio pasaulio būtų kuo gražesnis. Pernai metais medicinos žurnalas „Behavioral Sciences“ visą numerį skyrė gyvenimo pabaigos klausimams – kaip užtikrinti, kad būtų įgyvendinti paskutiniai pacientų norai.
„Amerikiečių kultūroje, kur dauguma žmonių miršta ligoninėse, mirtis buvo reguliariai neigiama, sterilizuojama ir/ar patraukiama iš vaizdo, – minėtame žurnale rašė Maureen P. Kelly, vadovaujanti Teksaso valstijos universiteto Komunikacijos mokslų fakulteto podiplominėms studijoms. – Kalbėjimas apie mirtį su nepagydomai sergančiu žmogumi gali sumažinti nerimą abiem pokalbio dalyviams, o tai gali padėti užtikrinti, kad bus gerbiami paskutiniai su gydymu susiję pageidavimai.“
Šiuo metu yra keletas organizacijų, kurios suteikia „mirties dulų“ kvalifikaciją, tarp jų Tarptautinė gyvenimo pabaigos dulų asociacija, Tarptautinis dulų instititutas ir Gyvenimo trukmės dulų asociacija.
Tarptautinės gyvenimo pabaigos dulų asociacijos viceprezidentė Jeri Glatter teigia, kad jos organizacija nuo 2015 metų Jungtinėse Valstijose parengė apie 900 gyvenimo pabaigos dulų. Ši organizacija suteikia asmeninius sertifikatus, taip pat apmoko ligoninių personalą ir slaugos ligoninių darbuotojus. Tokie mokymai populiarūs ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir kelia vis daugiau susidomėjimo Azijoje.
Asmeninio sertifikato siekiantys asmenys dažnai vėliau pradeda savo verslą. Tarptautinės gyvenimo pabaigos dulų asociacijos sertifikatas gaunamas įveikus mokymus ir pateikus prašymą dėl kvalifikacijos suteikimo. Pasak J. Glatter, norint įgyti sertifikatą, būtina atitikti kelis reikalavimus, įskaitant praktinį darbą. Viskas užtrunka nuo šešių iki devynių mėnesių.
„Mirties dulos“ gyvenimas
Toms, kurios imasi tokios karjeros, tai tampa pakankamai asmenišku pasirinkimu.
Gyvenimo pabaigos dula Kelly Sanders iš Mičigano prieš tapdama ja ilgus metus dirbo medicinos seserimi ilgalaikės globos sferoje.
„Mačiau, kaip žmonės miršta visiškai nekontroliuojant šio proceso, – prisimena ji. – Atrodė, kad vos įvardijama mirtina diagnozė, pacientas šeimai ir draugams tampa nematomas. Jie kalbėdavo taip, tarsi jis būtų jau miręs, nors pacientas būdavo toje pačioje patalpoje.“
Pasak K. Sanders, slaugos ligoninė negali suteikti visų paslaugų, kurių reikia mirtiną diagnozę išgirdusiam asmeniui, ypač – emocinės pagalbos.
„Slaugos ligoninė atlieka puikų darbą rūpinantis medicininiu mirties aspektu, tačiau dėl besikeičiančio sveikatos priežiūros kompensavimo pobūdžio lieka mažai laiko kitiems mirties aspektams, kurie ramiam išėjimui iš šio pasaulio yra ne mažiau svarbūs, – įsitikinusi K. Sanders. – Gyvenimo pabaigos dulos paslaugos patenkina šį poreikį.“
Pasak jos, vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad slaugos ligoninė suteikia tas pačias paslaugas kaip ir „mirties dula“.
„Manau, tai buvo bendra slaugos ligoninės idėja, tačiau dėl medicininės priežiūros ir medicininės pagalbos apkarpymų slaugos ligoninė turi laiko tik medicininiams poreikiams patenkinti. Jie netgi neturi mokymų, kaip dirbti dulos atliekamą darbą“, – sakė pašnekovė.
Ir šią spragą dulos gali užpildyti. Žmonės gali dirbti su „mirties dulomis“ dar iki tol, kol jie pasiekia tą tašką, kai jau reikia vykti į slaugos ligoninę. Gyvenimo pabaigos dula gali pašvęsti save vienam asmeniui, kad galėtų patenkinti jo poreikius.
Ką daro gyvenimo pabaigos dula
K. Sanders pasakoja, kad svarbi šio darbo dalis – įgyti pasitikėjimą ir užmegzti santykį su pacientais bei jų šeimų nariais. Svarbu gerbti jų norus ir nedaryti įtakos jų sprendimams.
Dulų paslaugas teikiančioje kompanijoje „Peaceful Journey Home“ dirbanti K. Sanders pasakoja, kad jos prašoma daryti šeimos nuotraukas ar padėti pacientams rašyti atsiprašymo laiškus. Kai kurie pacientai pageidauja, kad „mirties dula“ suplanuotų jų laidotuves.
„Kuo daugiau laiko praleidžiate su žmogumi, tuo daugiau sužinote ir tampa lengviau susipažinti su jų gyvenimo istorija bei atstovauti jų norams“, – toliau dėsto gyvenimo pabaigos dula. Pasak jos, šiame procese labai svarbus lankstumas. Kai ji pastebi, kad paciento norai keičiasi, ji švelniai primena pirminius pageidavimus, tačiau leidžia mirštančiajam keisti savo nuomonę.
„Tai jų mirtis, todėl jie tikrai gali turėti teisę keisti savo nuomonę, – tvirtina ji. – Kartais mes patys nežinome, ko norime, todėl bėgant laikui gryniname mintis.“
Kai kurie šeimos nariai pasikliauna dula, kad ji bus šalia paciento ir informuos apie jo būklę, kol jie paims taip reikalingą pertrauką. Gyvenimo pabaigos dula taip pat gali atsakyti į klausimus apie mirties procesą, įgalinti šeimos narius sukurti tokią aplinką, kokios mirštantysis pageidavo, teigia šį darbą dirbanti Christy Marek iš Minesotos, prižiūrinti pacientus vietoje bei teikianti savo paslaugas telefonu ir vaizdo konferencijų būdu.
„Mes padedame šeimai jaustis kompetetinga ir svarbia šiame procese, mažiau bijoti nežinomybės, – neabejoja Ch. Marek. – Tai tikra partnerystė. Manau, kad geriausia parama, kurią siūlome šeimoms – užtikrinimas, kad jie nėra vieni.“
Paprastai gyvenimo pabaigos dulos paslaugos apima pagalbą tvarkant palikimo klausimus, paskutinių paciento dienų bei akimirkų planavimą. Ch. Marek tvirtina, kad ji daugiausia dėmesio skiria saugios erdvės pacientams kūrimui, kad būtų galima atlikti emocinį ir dvasinį darbą padedant jiems pasiruošti mirčiai.
„Mirštančiam žmogui padedu neatitolti nuo to, kas yra svarbiausia per tą laiką, kuris jam liko, susitelkti ne į ribas, o į tai, kas yra įmanoma, ir remti jų artimuosius procesui progresuojant“, – aiškino Ch. Marek.
Vienas didžiausių privalumų turint gyvenimo pabaigos dulą – globos tęstinumas ir nuolatinė parama. Tokie pacientai dažnai nuo gydomojo režimo pereina prie palaikomojo, vieni perkeliami į slaugos ligonines, o kiti prieš mirtį iš jų išrašomi.
„Visose šiose aplinkybėse prižiūrintys žmonės keičiasi, palaikymo sistema nutrūksta ar yra prarandama. Jeigu viso šio proceso metu turi gyvenimo pabaigos dulą, tai užtikrina nuoseklų paramos pagrindą, kuris nesikeičia“, – tikino Ch. Marek.
Šeimos ryšiai gali padėti užtikrinti „gerą mirtį“
K. Sanders teigia, kad geriausia, kai paciento norus gerbia ne tik dula, bet tame aktyviai dalyvauja ir šeimos nariai.
„Stengiuosi paskatinti ir įtraukti šeimas dalyvauti šiame procese, ypač jeigu jie nesusitaikę su tuo, kas vyksta, – sakė ji. – Visos pastangos yra vertingos, tačiau man patinka šeimoms mandagiai priminti, kad tai ne jų mirtis. Taigi, svarbiausi yra mirštančio žmogaus norai ir poreikiai.“
„Dažnai pacientas negali išreikšti savo norų, pavyzdžiui, demencijos atvejais, tačiau jis vis tiek nusipelno ilgalaikės pagarbos“, – sako K. Sanders.
Ch. Marek sako, kad jos tikslas – tarnauti pacientui, net kai jis pamiršta, kad ją pasamdė, neprisimena, ko iš pradžių prašė, arba jo norai nesutampa su šeimos pageidavimais. Pasak „mirties dulos“, jos galutinis tikslas – suteikti pacientui tai, ko jis nori, net jeigu ją pasamdė jo šeimos nariai.
Nors šis darbas neapsieina be sėdėjimo prie ligonio lovos, gyvenimo pabaigos dulos turi vykdyti savo verslą. Kai kuriems pacientams jų paslaugos gali būti pernelyg brangios, o draudimas greičiausiai jų nedengs.
K. Sanders teigia, kad individualus 20 valandų paketas gali kainuoti 700 dolerių (600 eurų), o jeigu pacientas nori su „mirties dula“ praleisti daugiau laiko, reikia mokėti papildomai.
Ch. Marek teigimu, jos kainos paprastai yra lanksčios, gali apimti savaitinį ar mėnesinį rūpinimąsi pacientu, taip pat individualius paketus ar sesijas. Aktyvaus mirties proceso metu vykstantis budėjimas gali kainuoti nuo 1500 iki 3500 dolerių (nuo 1280 iki 3000 eurų).
Padeda įveikti skausmą ir baimę
Gyvenimo pabaigos dulos paslaugų gali norėti tie, kurie sunkiai susitaiko su diagnoze ar nori kažką palikti šeimai.
K. Sanders tvirtina mėgstanti savo darbą, nors pripažįsta, kad visada sunku, kai pacientas miršta. „Ta dalis niekada nebūna lengva, – sako ji. – Guodžiu save, kad galėjau padėti išeiti jiems taip, kaip jie norėjo.“
„Mūsų kultūroje tiek daug mirties baimės, kad kai galiausiai stojame į akistatą su ja – susiduriame su savo ar mylimo žmogaus mirtingumu – paprastai nežinome, ką daryti, – komentuoja Ch. Marek. – Neįtikėtinai baisu žiūrėti į nežinomybės veidą, tad dauguma mūsų daro viską, kad to nereikėtų daryti.“
Ch. Marek įsitikinusi, kad realaus gyvenimo ignoravimas gali būti žalingas. „Tai paveikia ne tik mirštantį žmogų, bet ir visą jį supantį ratą, – tikina gyvenimo pabaigos dula.
Tokios pagalbininkės buvimas šalia padeda žmonėms įveikti skausmą ir nežinomybės baimę. Tai išlaisvina erdvę ir energiją, tad jie gali patirti tokias emocijas kaip su mirtimi ateinantis tikras džiaugsmas. Pasak Ch. Marek, „mirties dulos“ patirtis padedant kitiems mirties proceso metu gali palengvinti tiek šeimos, tiek paties paciento dalią.
„Raminantis dulos buvimas šalia suteikia galimybę mirti labiau suartėjus su artimaisiais, mėgautis likusiu laiku, susitelkti ne į ribas, o į galimybes, ne į tai, ko negali kontroliuoti, o ką gali“, – sako Ch. Marek. Pasak jos, daugelis žmonių turėtų naudos iš gyvenimo pabaigos dulos, nes ji gali sustiprinti ryšius net emociškai skausmingu laiku.
„Tikiu, kad „mirties dula“ – nuoširdus žmogaus, kuris nenusisuks kančios akivaizdoje, ir padės ne su ja kovoti, o ją pereiti – gyvenimo pabaigoje gali pasitarnauti kiekvienam.“