Vykstant skyrybų procesui ar po skyrybų neleisdama vaikui bendrauti tėčiu mama sukuria daug žalos pirmiausia vaiko psichikos sveikatai, taip pat ir tėčio ar kitų šeimos narių gyvenimo kokybei. Nuo to kenčia visi – seneliai, tėvai, vaikai, kurie ir patys užauga ir neretai kartoja šias klaidas.
„Tai opi problema, nes motinoms trūksta švietimo apie vaikams daromą psichologinę žalą atskiriant juos nuo tėčių, o tėčiams – balso, kuris darytų pokytį ir atkreiptų visuomenės dėmesį į šią besiformuojančią problemą, savavališkai atskirtus vaikus nuo vieno iš tėvų dėl tėvų asmeninių nesutarimų. Taip dažniausiai įvyksta dėl suaugusiojo sunkiai valdomų jausmų, per kuriuos sunku pamatyti, kaip atskyrimas veikia mažamečio gyvenimo perspektyvą. Juk vaikas užaugs ir jam natūraliai kils klausimas, kur visą tą laiką buvo jo likusi šeima. Šį klausimą atsakyti ir suprasti gali užtrukti metų metus. O paskui veikiausiai kartos panašias klaidas“, – atsiųstame pranešime spaudai atkreipia dėmesį psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė Monika Gritėnaitė.
Dėl skriaudos vaikas mažiau myli save, ne skriaudėją
Draudžiant vaikui bendrauti su tėčiu ir gal net visai jo šeima, pirmiausia kenčia vaiko visavertė raida – savivertė, saugumo pojūtis, vertybinė sistema. Galimybė pažinti ir kitą savo šeimos pusę, bendrauti su seneliais, pusbroliais, pusseserėmis. Vaikui pateikiamas vienmatis vaizdas, kad jį myli tik viena pusė, o kita – ne. Juk jis prisimena, ilgisi, domisi, kodėl nėra kito iš tėvų šalia per šventes, atostogas, savaitgaliais.
„Nesant geranoriškumo tarp besiskiriančių tėvų ir auginant vaiką atskirtyje, jam natūraliai formuojasi atsakymai, nukreipti į save – kad visa tai vyksta dėl jo paties kaltės, kad jis nevertas meilės. Skamba paradoksaliai, tačiau patirdami skriaudą vaikai pradeda mažiau mylėti save, bet ne skriaudėją. Augdamas atskirtyje nuo mylinčių ir mylimų žmonių vaikas užauga turėdamas daug daugiau priežasčių nerimauti, jaustis nesaugiai, nemylimas, nevertinantis savęs, kartais tai lemia ir rimtus psichikos sutrikimus ateityje“, – vardina M. Gritėnaitė.
Žvelgiant dar giliau, vaikas ne tik netenka galimybės pažinti kitaip mąstančius giminaičius, gauti daugiau meilės, dėmesio ir laiko kartu iš jį mylinčių žmonių, bet ir vertybinis pamatas vaikui sukuriamas ne laisvės ir lygybės pagrindu. Brukama galios pozicijos samprata, kad tokia štai yra išeitis – nubausti, atkeršyti, atskirti. Tokią paralelę nesunkiai galime atpažinti šalyse, kur diktatūrinis valdymas neleidžia naudotis laisve pasirinkti iš baimės, jog galios pozicija bus prarasta ir tiesa išaiškės.
„Nepilnamečiam vaikui skyrybos yra, be abejonės, skaudus procesas. Pirmiausia reikėtų atsižvelgti į jo poreikius bei jausmus, nes tai besiformuojanti asmenybė, kuri vėliau pati ieškos partnerio, kurs santykius ir atsineš į juos atitinkamą žinutę. Pavyzdžiui, mamai blogai atsiliepiant apie tėtį, mergaitei formuojasi visų vyrų paveikslas kaip nesaugus, blogas. Galime numatyti, kokie jausmai ir pasirinkimai lydės tokią mergaitę – ji arba vengs kontaktų su vyrais, arba prieš juos smurtaus, nes vyrai kaip blogis kels stresą, nes kovoti arba bėgti – įprasta žmogaus reakcija į stresorius“, – paaiškina specialistė.
Kai kuriuos tėčius tai gali palaužti
Psichikos sveikatos specialistės teigimu, yra atvejų, kur tėčiai savo mažamečių vaikų nemato jau 1,5 metų. Su vaiku neleidžiančiai matyti mamai buvo paskirta keliasdešimties eurų bauda, tačiau situacijos tai nepakeitė – sumokėjusi baudą mama ir toliau neleidžia tėčiui matytis su vaiku.
„Teismas paskiria abu tėvus lygiaverčiais augintojais, nustato matymosi tvarką, tačiau tėčiai guodžiasi negalintys to padaryti, jeigu kita pusė nusprendžia kitaip – joks teismas už rankos neatvesdins vaiko. Jeigu tėčiai nesivadovauja tais pačiais kovos principais – galios žaidimais, ir apsaugo vaiką nuo emocinių sunkumų, jie praranda bet kokią galimybę dalyvauti vaiko gyvenime. Finale vaikas be galimybės matytis su tėvu ir visa jo gimine, o giminė – be galimybės matytis su vaiku. Ir tai vieno žmogaus nesuvaldytų jausmų, o gal ir moralinio sugedimo ar per didelio pasitikėjimo savimi, rezultatas, padarantis daug žalos, daugiausia – vaikui“, – vaikais manipuliuojančius tėvus kviečia susimąstyti medicinos psichologė M. Gritėnaitė.
Specialistės teigimu, jeigu prieš dešimtmetį ir daugiau vyravo nuostata, kad lietuviams vyrams jų vaikai nereikalingi, tai šiandien dienai situacija yra kardinaliai pasikeitusi – Lietuvoje nebestebina matyti vyrą stumiant vežimėlį, kartu su vaikais lankant muziejus ar kitaip leidžiant laiką. Tėvystė grįžta į vaikų gyvenimus ir tai be galo džiugina, neša daug vilties, kad užaugo atsakinga ir emocinį atsaką kurianti karta, užauginsianti psichologiškai brandesnę visuomenę.
„Tėčiai, kuriems neleidžiama dalyvauti vaiko gyvenime, dėl to labai kenčia, jaučiasi bejėgiai, išgyvena stiprius netekties jausmus, artimus vaiko pagrobimui, beviltiškumą, atskirtį, neteisybę. Kai kurie tėčiai atsitiesia – jiems pavyksta perdirbti bei normalizuoti kylančius jausmus ir priimti gyvenimo neteisybę. Vis tik neretai kaltės jausmas, bausmės ar susidorojimo pojūtis būna stipresnis ir palaužia suaugusio žmogaus psichiką, net iki savižudiškų minčių. Lietuvoje, vidurinio amžiaus vyrų savižudybių skaičius ypač didelis, todėl būtina atkreipti dėmesį į vyrų psichinės sveikatos problemų priežastingumą“, – teigia psichologė.
Neleidimas matyti vieno tėvų – smurtas
Vykstant tėvų nesutarimams ir vaikui liekant su vienu iš jų, neretai vaikas tampa įkaitu tėvų pykčiui ir kerštui antrai pusei išlieti. Tai visų pirma iškreipia vaiko psichologinį pamatą – adekvatų savęs bei aplinkos vertinimą, taip pat apsunkina bendravimą su aplinkiniais, šeimos nariais.
„Piktažodžiavimas vaikui apie jo kitą šeimos narį, matymosi su šeimos nariu apribojimas, baudimas už šiltų jausmų rodymą šeimos nariui – yra smurtas, kuris, deja, vis dar labai retai atpažįstamas, įrodomas ir sustabdomas. Tokia smurto forma formuoja vaikui nesaugų prisirišimo stilių su aplinkiniais, atima teisę į jo jausmus bei sveiką augimą ir vystymąsi. Kyla klausimas, ar tokiu būdu smurtaujantis suaugęs apskritai geba mylėti – labai tikėtina, kad vaikas netenka pažinti nei vieno iš tėvų meilės“, – dar kartą pabrėžia M. Gritėnaitė.
Pasak psichikos sveikatos specialistės, vaikui vienodai svarbus abiejų tėvų vaidmuo. Jeigu vieno jų nėra fiziškai šalia, tuomet svarbu žinoti, kur jis yra, ir kad vaikas vis tiek yra mylimas abiejų tėvų. Tą žinojimą turėtų užtikrinti artimieji, turintys kontaktą su vaiku, kad vaikas nesijaustų nesaugiai, išduotas, nemylimas, nevertas meilės, o kaip tik – vienodai mylimas abiejų tėvų, nepaisant jų tarpusavio nesutarimų.