Psichologė: kaip bendrauti su vyru, jei suserga tėvai ar aplanko didelės bėdos

Kartais poros patiria išbandymų metą. Gyvenimas klostėsi kaip ir ramiai, santykiai – daugiau ar mažiau stabilūs, patenkinantys, tekantys pagal poros bendravimo ritmą ir įpročius.

Ir štai staiga, visai netikėtai, kaip perkūnas iš giedro dangaus, drioksteli vaiko liga, negalia, būtinybė prižiūrėti sergančius ar mirštančius tėvus. Daugeliui porų tai yra tikras išmėginimas.

Ir net nebūtina kalbėti apie poras. Kiekvienam tai būtų išmėginimas, ir jeigu žmogus jo neatlaiko – tampa piktas, susierzinęs, neramus, liūdnas, įsitempęs, sudirgęs, sunkiai kontroliuojantis emocijas. Visa ši būsenų puokštė, žmogui dažnai net pačiam to nežinant, yra "atsinešama" į šeimą arba į poros santykius.

Klausimas, kaip bendrauti su sutuoktiniu, jei reikia prižiūrėti sergančius tėvus, gali būti performuluotas į du klausimus.

Pirma, ką daryti su savo būsenomis, kad, prižiūrėdamas sergantį žmogų, netapčiau vaikščiojančiu neigiamų emocijų rinkiniu, negriaučiau savo gyvenimo?

Ir, antra, kaip bendrauti su sutuoktiniu arba partneriu, ką jam sakyti ir ko – nesakyti?

Kas vyksta?

Tam, kurį slaugau, reikia mano širdies šilumos bei dėmesingo, emociškai jautraus buvimo šalia. Tik būdamas ramus ir laimingas galiu būti geras slaugytojas, galiu tinkamai atlikti savo kaip tėvo arba vaiko pareigą.

Deja, perteklinis stresas gali atimti mūsų vidinę ramybę. O perteklinio streso šaltiniai ir palaikytojai gali būti nuovargis, neišsimiegojimas, laiko stoka, ir, svarbiausia, mintys: „ar viską darau gerai?“, „kas dabar bus?“, „kuo visa tai baigsis?“. Šios mintys gali kelti baimę, nerimą, susirūpinimą dėl ateities.

Net jeigu tėvai yra jau garbaus amžiaus, galime būti prie jų labai prisirišę, ir jų mirtis mums gali atrodyti kaip tragiškiausias gyvenimo įvykis. Todėl žinoti, kad artimiesiems yra iškilusi mirties grėsmė – labai stipraus nerimo šaltinis.

Taip pat kai kuriems yra labai baisu matyti savo artimą žmogų bejėgį ir gulintį lovoje, ypač, jei buvome įpratę prie to, kad tas žmogus – stiprus ir savarankiškas.

Kai esame kito žmogaus bejėgiškumo liudininkai – tai gali sukelti didelį psichologinį skausmą. Nuo jo kai kurie ima intensyviai bėgti – netgi per alkoholio ar centrinę nervų sistemą slopinančių vaistų vartojimą. Kiti tiesiog išlieja savo skausmą ant artimųjų. Dar kiti tiesiog nežino, ką daryti.

Kaip tvarkytis su savimi?

Prieš atsakant sau į klausimą, kaip tvarkytis su savo neigiamomis būsenomis, svarbu atsakyti į klausimą, o kam man tai reikalinga? Jau aptarėme, kad slaugomajam svarbi jį prižiūrinčio asmens vidinė darna. Svarbu, kad slaugantysis būtų ramus, kiek galima labiau atsipalaidavęs.

Kita svarbi priežastis, skatinanti galvoti apie tai, jog reikia išmokti valdyti emocijas – šeima arba santykių poroje kokybė. Jeigu poroje būsime pikti, kaltinsime kitus, išliesime ant artimųjų susikaupusias neigiamas emocijas – kenčiančiųjų ratas padidės. Taigi, išmokti tvarkytis su savimi būtina ne tik dėl slaugomojo, bet ir dėl poros, santuokos, šeimos narių gerovės.

Ir trečia, tai labai svarbu dėl paties slaugančiojo gyvenimo kokybės. Jeigu asmuo pats nepasirūpina savo psichologine gerove – argi jis gali iš tikrųjų pasirūpinti kitais?

Taigi, kokybiška sergančio žmogaus priežiūra ir kartu pasirūpinimas savo šeima prasideda nuo pasirūpinimo savo paties psichologine gerove.

Kaip tai padaryti? Teksaso Universiteto mokslininkė Kristina Neff jau keletą dešimtmečių tyrinėja, kaip žmogus gali padėti pats sau sudėtingose situacijose. Ji yra sukūrusi unikalią savęs atjautimo metodiką. Ši metodika padeda sumažinti psichologinį skausmą ir yra palyginti paprasta.

Įsisąmoninkite, ką jaučiate

Mums nepatinka psichologinis skausmas ir diskomfortas. Mes esame linkę nuo jo bėgti, apie jį negalvoti, mėginti su juo kovoti. Kristina Neff pataria laikytis kitos strategijos: jį įsisąmoninti ir priimti.

Taigi, jeigu šiuo metu Jūsų gyvenime yra sudėtinga situacija, Jūs emociškai kenčiate, susiraskite ramią vietą, atsisėskite, padėkite ranką sau ant krūtinės ir prisipažinkite: „Man skauda.“ „Aš kenčiu“. „Aš pavargau“. „Aš bijau“. „Man liūdna“. „Man labai skaudu“. Paradoksalu, bet pasirūpinimas savo psichologine gerove prasideda nuo savo paties neigiamų emocijų priėmimo.

Kodėl svarbu tai atlikti? Antoinas de Saint Exupery „Mažojo princo“ herojaus lūpomis yra pasakęs „Liūdesys visada praeina“. Ir tai yra tiesa apie mus, apie mūsų gyvenimą. Liūdesys praeina, neigiamos emocijos praeina, išbandymai praeina. Tai, ką jaučiate dabar, yra baigtinis dydis. Bet įsisąmoninkite, kad dabar tai jaučiate. Tai svarbu. Nebėkite nuo savęs.

Nuo savęs neįmanoma pabėgti, kur benubėgtumėte – vis tiek rasite save. Jeigu dabar gyvenimą yra apėmęs skausmas – taip ir prisipažinkite: „Man negera, aš pasimetęs, išsigandęs, liūdnas, neramus, nežinantis, ką daryti“. „Aš priimu, gyvenime, kad dabar tai vyksta su manimi“. „Aš priimu, ką čia ir dabar jaučiu, nors dėl to man norisi verkti“.

Pajuskite bendrumą su kitais

Šiame pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kuris nekentėtų. Visi, kada nors gyvenę ar gyvensiantys šioje žemėje, yra kenčiantys. Skausmas, egzistencinė kančia yra mūsų žmonių bendras vardiklis – kaip ir noras būti laimingu.

Mes kiekvienas patiriame nepatogumus, išbandymus, išmėginimus. Vienais gyvenimo tarpsniais tų nepatogumų yra daugiau, kitais – mažiau. Paauglystėje mes kenčiame, kai ieškome savęs, jaunystėje skausmingai ieškome kito asmens ir įsitvirtinimo profesinėje srityje, būdami suaugę mes kenčiame, kai matome kenčiančius kitus arba patys nebežinome, ką daryti su savo gyvenimu.

Kristina Neff ir daugelis šiuolaikinių psichologijos autorių pataria pajusti, kad žmogiška kančia yra universali. Tai, ką išgyvenate dabar, yra dalis žmonijos kančios.

Prisiminkite garsųjį Hemingvėjaus teiginį: „Neklausk, kam skamba varpai: jie skamba Tau, nes kiekvieno žmogaus mirtis nusineša dalelę Tavęs.“

Jūs nesate vienas savo kančioje. Jūs nesate išskirtinis. Jūsų kančia labai svarbi, bet ji neišskirtinė. Jums skauda, bet Jūs patiriate tai, ką patiria kiekvienas pasaulio žmogus.

Palinkėkite sau ramybės

Katalikai Šv. Mišių metu vieni kitiems linki ramybės. Bet ar esu kada nors mėginęs palinkėti ramybės pats sau? Ne mėginti save apgaudinėti „Aš esu ramus“, kai esu visiškai neramus, susirūpinęs, išsigandęs, bet tiesiog palinkėti sau ramybės. Arba drąsos, meilės, gerumo, supratimo, pažinimo, atsivėrimo kitiems ir gyvenimui.

Kristina Neff rekomenduoja kiekvienam žmogui kurti švelnų santykį su savimi: „Tebūsiu aš geras sau“, „Tebūsiu atviras gyvenimui“, „Tebūsiu sau švelnus“. Dar kitaip šie palinkėjimai vadinami savęs palaiminimais.

Moksliniai tyrimai rodo, kad jeigu žmogus, esantis sudėtingoje gyvenimo situacijoje, kiekvieną dieną bent po keletą kartų atlieka savęs atjautimo pratimą, kurio etapai – savo kentėjimo įsisąmoninimas, kančios universalumo suvokimas bei ramybės, atsivėrimo gyvenimui ir meilės sau palinkėjimas, tuomet labai padidėja jo psichologinė gerovė.

O kai mūsų pačių psichologinė gerovė yra tinkama, tuomet jau galima konstruktyviai galvoti apie tai, kaip bendrauti su kitu žmogumi.

Dėkingumas kitam

Kodėl kartais pašlyja santykiai poroje arba šeimoje, kuomet atsiranda sunkių ligonių – stipriai suserga kurio nors tėvai arba vaikai? Pirmiausia, tokie atvejai – išimtis, bet ne dėsningumas. Nes sunkūs išbandymai gali kaip tik suartinti poras. Krizės, sudėtingi išmėginimai neigiamai paveikia santykius poroje tik tuomet, jeigu vienas iš jų arba abu nežino, kaip atjausti save ir nežino, kaip bendrauti su kitu.

2015 metais Allen Barton, Džordžijos universiteto mokslininkė, tyrinėjo, kas svarbu bendraujant, kai pora išgyvena sudėtingą, krizinį, išbandymų laikotarpį. Paaiškėjo, kad tos poros, kuriose buvo dažnai reiškiamas dėkingumas partneriui arba sutuoktiniui, ne tik nepašlijo, bet ir labai pagerėjo santykių kokybė: žmonės vienas kitam turėjo progą parodyti „geriausią savo paties variantą“ ir kartu padėkoti kitam asmeniui už palaikymą sunkiu metu.

Taigi dėkingumas kitam šeimos nariui, pastebėjimas, kaip jis stengiasi, net mažiausiose smulkmenose, yra pagrindas, nuo kurio prasideda konstruktyvumas bendraujant išbandymų metu.

Atjaučiantis bendravimas

Prieš keletą dešimtmečių klinikinis psichologas Marshallas Rosenbergas sukūrė atjaučiančios komunikacijos modelį, kuris plačiai naudojamas porų konsultavime įvairiose užsienio valstybėse. Šio modelio etapai: stebėjimas, jausmų išreiškimas, poreikių išsakymas, paprašymas.

Pagal šį modelį, pirmiausiai mes tiriame situaciją, stebime, ką sako kiti. Visgi svarbu jokiu būdu kitų nekritikuoti, nekontroliuoti, nekaltinti, jei kitas žmogus kažką daro taip, kaip mums nepatinka. Pavyzdžiui, „Tomai, kai grįžtu namo, matau Tave įnikusį į kompiuterį. Ir Tu lieki prie jo sėdėti, net kai kviečiu Tave pasikalbėti su manimi“. Toliau, stebėdami situaciją, išreiškiame, ką jaučiame, kaip jaučiamės. „Kai Tu neateini pasikalbėti su manimi, o aš laukiu, man darosi liūdna“.

Trečia, mes išsakome poreikius: „Norėčiau pasikalbėti su Tavimi, nes labai pergyvenu dėl tėvo sveikatos“. Ketvirta, mes paprašome: „Gal galėtum mane išklausyti? Man svarbu, kad pabūtum su manimi ir mane išklausytum“.

Gali būti, kad kitas žmogus tikriausiai pats jaučiasi pasimetęs, nežino, kaip Jums padėti, paguosti, kokį duoti patarimą. Tuomet galime jam padėti geranorišku „jo būsenos nuspėjimu“ ir prašymo sukonkretinimu: „Galbūt Tau nelengva, kai aš kalbu apie tokius sunkius dalykus, bet gal galėtum tik išklausyti, tik pabūti su manimi, nes man Tavęs reikia“.

Žinoma, šį modelį galima papildyti: tolimesnis žingsnis būtų padėkojimas: „Aš Tau tokia dėkinga, kad mane išklausei. Man pakanka, kad tik mane išklausytum. Taip gera, kad Tu esi. Aš tokia dėkinga gyvenimui, kad Tu esi“. Mums, žmonėms, patinka dalintis – ne tik gauti, bet ir duoti. Pasitikėkite, kad Jūsų artimam žmogui – sutuoktiniui, partneriui, gali būti gera Jums duoti – šilumą, palaikymą, meilę.

Palaiminkite ir paleiskite

Bet jeigu Jūs sutuoktiniui „atiduodate savo širdį“, darote, ką galite, tačiau kitas duoti nesugeba, nes nenori – gal pats laikas padaryti sprendimą? Krizės ir išbandymai – tai laikas, kai galime patikrinti save ir savo santykius su kitais.

Jeigu elgiamės nuoširdžiai, rūpinamės savo ir kitų gerove, bet kiti žmonės nenori su mumis būti, nes jiems nepatinka būti „nepatogiose“ situacijose, tuomet palaiminkime juos ir paleiskime.

„Iš tiesų Jūs esat laisvi ne tuomet, kai Jūsų dienos be rūpesčių, o naktys be norų ir sielvarto. Bet greičiau tada, kai šitie dalykai apipina Jūsų gyvenimą, o Jūs vis tiek pakylat virš jų be pančių“ (Kahlilis Džibranas).