Straipsnyje apžvelgiami rečiau pedagoginėje literatūroje aptariami konkretūs sunkumai, su kuriais gali susidurti gabūs vaikai. Kalbama apie gabiems vaikams taikomą „dvigubą diagnozę“, vidinius ir išorinius sunkumus ir savitus mokymosi sunkumus, su kuriais kartais susiduria gabūs vaikai.
Jei paklausčiau Jūsų, kaip įsivaizduojate gabų vaiką, dauguma tikriausiai atsakytumėte: gabus vaikas – tai smalsus, gyvybingas, spindinčiomis akimis mažylis, kuriam viskas sekasi. Jis protingas, gerai prisitaikęs, puikiai bendrauja, turi daug draugų ir mažai rūpesčių ar problemų. Su juo tiek tėveliams, tiek auklėtojams yra paprasta, lengva ir smagu... Na, nebent kartais pernelyg daug klausinėja ir neduoda ramybės, kol negauna atsakymų...
Tačiau neretai, deja, gali būti ir kitaip. Tikrai ne visi gabūs vaikai, tačiau nemažai jų, gali turėti įvairių psichologinių problemų ir susidurti su tokiais sunkumais, apie kuriuos labai svarbu žinoti suaugusiesiems, esantiems šalia gabaus, bet sunkumus patiriančio vaiko. Visų pirma, tai svarbu žinoti dėl paties vaiko savijautos ir gerovės. Tačiau ne mažiau svarbus dalykas yra pastebėti vaiko gabumus net ir tada, kai juos „dengia“ kitos, kartais didelės, psichologinės problemos, o jas patiriantys vaikai kartais net „nurašomi“, kaip negabūs ar nieko nesugebantys.
Gabumai ir sunkumai, besireiškiantys kartu, arba „dviguba diagnozė“
Įvairių sunkumų kyla ne tik gabiems vaikams. Tačiau, jei sunkumų kyla gabiesiems, tikėtina, kad jų gebėjimai liks neatskleisti. Kalbant apie gabius vaikus, neretai turima galvoje „dviguba diagnozė“, kai gabūs vaikai pripažįstami ir kaip gabūs, ir kartu kaip turintys mokymosi sunkumų (ar kitų psichologinių sutrikimų).
„Dvejopai išskirtiniam“ gabaus vaiko tipui priskiriami vaikai dažniausiai laikomi vidutinių gebėjimų. Juos dažniausiai atpažįsta tik specialistai, testuodami vaikus ir vertindami jų užduočių atlikimą. Jų elgesys gali būti destruktyvus, pasiekimai – menki, santykiai su bendraamžiais, pedagogais ar tėvais gali būti sudėtingi. Dažniausiai tokie vaikai negauna tinkamos pagalbos. Todėl jiems ypač reikia dėmesio ir sudaryti galimybę atskleisti savo gebėjimus, mokyti socialinių įgūdžių ir svarbiausia – suteikti reikiamų specialistų pagalbą ir nebijoti paskatinti tėvus jos ieškoti (Šimelionienė, 2008). Specialistai turėtų padėti nustatyti, ar sunkumų kyla dėl gabiems vaikams paprastai būdingų ypatumų, ar dėl kitų priežasčių.
Kitas svarbus dalykas, kurį turėtų žinoti pedagogai, tai raidos asinchroniškumas, kuris neretai būdingas gabiems vaikams ir apibūdinamas kaip raidos netolygumas visose arba keliose raidos srityse: emocinėje, socialinėje, kognityvinėje ar fizinėje. Pavyzdžiui, vaikas gerai skaito, tačiau jo fizinė branda atsilieka nuo kitų jo amžiaus vaikų. D. Lovecky nuomone, kuo didesni vaiko gabumai, tuo daugiau sunkumų jis patiria dėl netolygios raidos (cit. pgl. Juknevičienė, 2011).
Vidiniai ir išoriniai sunkumai
Tam, kad geriau suprastume konkrečius sunkumus, su kuriais gali susidurti gabūs vaikai, juos siūloma skirstyti į vidinius ir išorinius. Vidinių sunkumų priežastis yra ta, kad gabūs vaikai paprastai viską daro iš širdies, negailėdami nei jėgų, nei laiko. Todėl gabieji laikomi ypač jautriais ir išsiskiria intensyviais išgyvenimais, kuriems būdinga stipriai išgyvenamos tiek teigiamos, tiek neigiamos emocijos. Išorinių sunkumų kyla dėl netinkamos aplinkos, kuri kelia nuobodulį. Tuo atveju dažniausiai linkstama gabių vaikų nepastebėti, manant, kad jie niekuo nesidomi, yra kaprizingi, išlepinti ir pan.
Praktiniai patarimai. Ką daryti, kai grupėje yra įvairių gebėjimų vaikai?
Aišku, grupėje atsižvelgti į kiekvieno vaiko interesus neįmanoma, tačiau organizuoti veiklą taip, kad ji būtų patrauklesnė vaikams, labai svarbu. Siūlyčiau išbandyti du būdus.
Vienas jų, kurį esu mačiusi, stebėdama ikimokyklinio amžiaus vaikų mokymosi grupes JAV. Auklėtojos pateikia užduotis visiems vaikams, tačiau kai kurie vaikai, ko gero, gabesnieji, jas atlieka greičiau ir pradeda nuobodžiauti. Auklėtojos yra parengusios papildomas užduotis panašia tema (dažniausiai prie atskirų stalelių, kad vaikai galėtų individualiai ar po kelis jas atlikti). Vos pastebėjusios, kad vaikai nuobodžiauja ar jau spėjo atlikti, kas buvo užduota, pasiūlo jiems kitas, šiek tiek sudėtingesnes, užduotis.
Kitas būdas, kuris irgi pasirodė veiksmingas – suteikta laisvė vaikams pasirinkti, kokias užduotis tos diena tema jie patys nori atlikti. Auklėtojai išvardija tos dienos užduotis (medžiaga ir priemonės būna sudėtos ant atskirų stalelių, prie kurių dirbs 4-5 vaikai); patys pasirenka veiklą ir atlieka užduotis su tais vaikais, kurie tądien pasirenka panašią veiklą.
Mokymosi sunkumai, su kuriais susiduria gabūs vaikai
Įvairūs autoriai nurodo, kad nuo 15 iki 70 procentų gabių mokinių neatskleidžia savo galimybių (Montgomery, 2006, cit. pgl. Juknevičienė, 2011). Tokiems mokiniams dažniausiai būdingos šios savybės:
-atsižvelgiant į jų individualias skirtybes gali skirtis jų rašto darbų ir atsiskaitymo žodžiu kokybė;
- jie gali nesugebėti pabaigti klasės užduočių;
- gali būti nuolat nepatenkinti savo pasiekimais, siekti viską atlikti tobulai;
- vengia išbandyti naujas veiklas, nes bijo, kad gali nepasisekti;
- prastai atlieka grupines užduotis;
- nesukaupia dėmesio;
- turi neigiamą nuostatą į mokyklą;
- nemėgsta „kalti“ ir mokytis atmintinai;
- patiria sunkumų bendraamžių grupėje;
- pasižymi žemu savęs vertinimu;
- kelia sau nerealius tikslus.
Praktiniai patarimai
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokios galimos suaugusiųjų reakcijos. Kai gabūs vaikai susiduria su mokymosi sunkumais, galima skirti mažiausiai tris suaugusiųjų reakcijas.
Pirmuoju atveju, tokiems vaikams gali būti nustatytos elgesio, emocijų ar psichikos sutrikimų diagnozės. Jie gydomi ar bandoma pakeisti jų elgesį taip, kad geriau pritaptų šeimoje, mokykloje, kieme. Šiems vaikams klijuojamos etiketės, žeidžiančios jų savivertę, darančios žalą jiems, jų šeimoms, visuomenei. Šitai supratę, turėtume siekti, kad būtų kuo objektyviau įvertinti ir vaiko gebėjimai, ir galimi sutrikimai ir numatyti tokią pagalbą, kuri padėtų vaikui atkleisti turimus jo gebėjimus.
Antruoju atveju, gabių vaikų sutrikimai nėra pastebimi, nes savo gabumais jie kompensuoja esamus trūkumus. Pavyzdžiui, vaikas turi klausos ar regos negalią, tačiau ji dar nepastebėta ar ignoruojama. Šiuo atveju reikėtų atidžiau panagrinėti, ar nėra objektyvių kliūčių vaiko gabumams skleistis, ar jis nesijaučia blogai, ar neįdeda pernelyg daug pastangų norėdamas įveikti turimas „negalias“. Specialistai turėtų padėti įveikti galimus / esamus, nors gal ir paslėptus sunkumus.
Trečiuoju atveju, vaikai kenčia nuo tikrų sutrikimų, tačiau nei jie patys, nei su jais dirbantys specialistai nežino, kad tie sutrikimai kaip nors susiję su gabumais ar kūrybingumu. Gabūs vaikai priskiriami prie grupės vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, ir manoma, kad jie turi mokymosi negalią ir nelaikomi gabiais. Šiuo atveju taip pat labai svarbu, kad specialistai rekomenduotų, kaip tinkamai organizuoti ugdymo procesą, kad būtų įmanoma atsižvelgti į abu šiuos ypatumus – gabumus ir specialiuosius poreikius.
Gabumai – įvairialypis reiškinys
Apibendrinant galima teigti, kad gabumai – labai įvairialypis reiškinys, o gabūs vaikai pasižymi įvairiomis, kartais net prieštaringomis ypatybėmis. Būtent dėl to neretai gabūs vaikai nepastebimi, neugdomi jų gebėjimai. Nuo suaugusiųjų žinių, mokėjimo pastebėti ne tik ryškiai matomus, bet ir dėl įvairių priežasčių „paslėptus“ gebėjimus, priklausys daugelio tokių vaikų ateitis. Žinojimas ir nuodugnesnis supratimas padės geriau išmanyti, koks gali būti gabių vaikų elgesys, kokie įvairūs jų jausmai, poreikiai, kokios gali būti netinkamo elgesio priežastys ir kokių sunkumų gali iškilti. Visa tai svarbu žinoti ugdant šiuos išskirtinius vaikus.