Kartais po vakarienės pas šeimininkę paprašo duonos, jei dar būna likę, kartais išgeria arbatą, bet taip būna labai retai. Jis niekada neturėjom problemų su valgymu. Vaikas valgė ir dabar valgo viską, bet tik ne darželyje. Paklausus, kodėl nevalgo darželyje, sako, kad jam neskanu.
Maniau, kad viskas susitvarkys, kad jam praeis užsispyrimas, bet vaikutis nusilpo, suprastėjo kraujas, paakiai pajuodo, nes po darželio namuose valgydavo taip pat ne per daugiausiai. Dabar, per šventinį laikotarpį tris savaites pabuvo namuose. Valgymo problemų nebuvo jokių, jo išvaizda pasikeitė, vėl įgavo ankstesnę formą, priaugo svorio.
Kreipiausi į gydytojus, bet jie galėjo pasiūlyti tik žolelių nuovirus. Buvom pas psichologą. Jo rekomendacijos buvo sodinti vaiką vieną prie stalo valgio metu. Bet ar tai jam dar labiau nepakenks? Ar nepasijus atstumtas? Sūnus labai judrus vaikas: šoka, noriai imasi bet kokios sportinės veiklos, daug ir aktyviai bendrauja. Vaikas jokių vystymosi sutrikimų neturi, gimė natūraliai ir be komplikacijų.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Iš pirmo žvilgsnio jūsų įvardintas sunkumas aiškus ir konkretus: penkiametis berniukas po vieno griežtesnio auklėtojos paraginimo liovėsi valgyti pietus darželyje. Ir tai tęsiasi jau pusę metų. Visgi klausimų čia yra daugiau nei galimybės atsakymui. Taigi mano rašinys bus labiau panašus į hipotezių rinkinį.
Pradėti noriu nuo elgesį “paleidusios” situacijos. Panašu, jog jums atrodo, kad berniuko nevalgymas yra susijęs su auklėtojos griežtumu. Visgi pats griežtumas vargiai galėtų būti to priežastis, jei jame nebuvo užgauliojimo ar smurto. Tačiau net ir tada vaikas turėtų išgyventi papildomus jausmus, kurie jam atneštų žinią, jog tai, kaip su juo pasielgė, buvo negerai. Arba pati valgymo situacija tiesiog pastiprino tos dienos jausmus ir per ją berniukas bando pasakyti, jog jis išgyvena sunkumą.
Jūsų vaiko nenoras valgyti gali būti vienas iš kovos su suaugusiais būdas. Tai yra galių kova, leidžianti berniukui pajusti savo jėgą ir svarbumą. Tai būdas gauti garantuotą dėmesį ir priversti suaugusiuosius intensyviai apie jį galvoti. Tai, jog jis pasirinko būtent šį būdą, galėjo lemti keletas faktorių: po ligos atsiradęs didesnis dėmesio poreikis, nerimas, kurį vienokiu ar kitokiu laipsniu patiria vaikai, po ilgesnio laiko įsiliejantys į grupę, kad ir pažįstamą. Taip pat berniukas turėjo pastebėti, kad jo nevalgymas tampa problema tiek auklėtojoms, tiek jums.
Taigi vaiko poreikis būti labiau pastebėtam, globojamam, patirti stipresnį dėmesį gavo atsakymą: nevalgymas. Auklėtoja subarė, tai yra, parodė nepasitenkinimą. Mama ir tėtis – sunerimo, ėmė ieškoti išeities, kalbėtis apie tai ir panašiai. Būtų labai žmogiška, jei jūsų šeimoje atsirado abejonės ir pačia darželio sistema ar ten dirbančiais žmonėmis. Tai dar labiau patvirtina, kad tada, kai vaikas būna namuose, gauna pakankamai dėmesio kitu būdu, jaučiasi saugus, išgirstas, matomas, mylimas, jam nereikia kovoti ir nevalgymas jį apleidžia.
Sunku būtų atspėti, ką kolegė psichologė norėjo pasakyti, patardama vaiką sodinti atskirai, iš jūsų laiško tai neatrodo nuoseklus patarimas. Ir nors taip jis gautų trokštamą dėmesį, situacija mokytų jį nekonstruktyvių problemos sprendimų. Gali būti, jog psichologei atrodė, kad berniukas negali valgyti, nes jo dėmesį blaško bendraamžiai, tačiau sėdėjimas atskirai labiau rekomenduojamas tuomet, kai vaikas trukdo bendram valgymo procesui ir tik po aiškaus perspėjimo, kad jis pats galėtų pasirinkti būti kartu su visais ar išdykauti ir būti atskirtam. Visgi tai yra natūrali pasekmė, jei vaikas nemoka ar nenori būti prie vieno stalo, tačiau ne nevalgymo problemos sprendimas.
Kaip reikėtų reaguoti į situacijas, kuriose vaikas bando parodyti savo galią? Pirmiausia – neįsitraukti į jas. Viena akimi stebėti, tačiau nepastiprinti jos ir nesureikšminti. Kai suaugę ką nors itin rimtai svarsto, į tai investuoja daug laiko, energijos, išgyvena daug emocijų, vaikas tai mato kaip galimybę juos valdyti. Daugelis vaikų sunkumų išnyksta tuomet, kai jie nebeneša naudos. Taigi atsakius, ką nevalgymas duoda vaikui, kokius savo poreikius jis tenkina tokiu būdu, svarbu nestiprinti jums nepageidaujamo elgesio.
Žinoma, svarbu leisti vaikui jaustis mylimam, svarbiam, sudaryti sąlygas išgyventi artumo jausmą. Tačiau tai daryti kitokiais būdais. Tad pagrindinė mintis būtų tokia: vaikui svarbu patirti savo vertingumą ir svarbumą konstruktyviais būdais bei sumažinti poreikį grįžti prie nevalgymo kaip priemonės valdyti suaugusiuosius. Žinoma, vaikas tai daro nesąmoningai.
Vaikai yra labai jautrūs ir turintys gerus stebėjimo įgūdžius. Valgymas, miegojimas, tvarkymasis, tinkamas elgesys, tualeto reikalai tėvams yra svarbus dalykas. Būtent tai ir yra dažniausiai pasitaikančios sritys per kurias vaikai nori pranešti, jog jiems kažko trūksta ar kažkas yra kitaip, nei jie nori, gali išbūti ir augti.
Vaida
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).