Pradėjau dėl to išgyventi. Kartais atrodo, jog esu kalta, kad turiu vaiką, kuris gyvena su mumis. Su draugu apie tai nekalbėjau. Suprantu, jis turbūt nežino, kaip bendrauti su mano vaiku, kokį „vaidmenį“ pasirinkti. Bijau, kad papriekaištavus, jis tik labiau įsitemptų, elgtųsi nenatūraliai, o mano vaiko labiau nepamiltų... Kaip pasikalbėti su draugu ir dar labiau nepakenkti santykiams?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Neretai problemų galime išvengti arba jas sušvelninti pagalvodami apie jų galimybę ir aptardami tai su žmonėmis, kurie gali būti įtraukti į numatomus sunkumus. Konkrečiu jūsų atveju, praleidote gana svarbų žingsnį - pokalbį su draugu, ką jam reiškia gyventi su mylimosios vaiku dar prieš pradėdami bendrą gyvenimą. Greičiausiai tikėjotės, jog viskas klostysis savaime arba buvo nedrąsu iškelti sunkumą į paviršių. Kaip ten bebūtų, šį darbą labai svarbu atlikti dabar.
Kodėl reikia aptarti jūsų mažylio ir draugo bendravimą?
Pirmiausia, vyrai patys savaime neturi tėviškų instinktų, kurie labai gyvi moteryse. Dėl to net ir išmokti būti su savo vaiku, jiems prireikia nemažai sąmoningumo, valios pastangų ir moters pagalbos. Bendravimas su kito vyro vaiku gali būti komplikuotas ne tik dėl nežinojimo, kaip su juo elgtis, bet ir dėl jaučiamos konkurencijos ar kitokių vidinių dalykų, kuriuos nebūtinai suvokia ir pats asmuo. Dėl to bent jau pradžioje didelė dalis atsakomybės gula ant jūsų pečių. Vaikas yra jūsų, jūs pasirinkote gyventi su mylimu vyru, vadinasi, jūsų rankose ir iniciatyva, norint išsiaiškinti, koks yra jūsų draugo požiūris ir jo suvokiama vieta santykyje su mažyliu.
Dar vienas svarbus dalykas - vaiko gerovė ir jo savijauta namuose. Kadangi gyvenate kartu, mažylis jus priima kaip savo šeimą. Tačiau, kaip jau minėjau, jūsų draugo suvokiama šeima gali būti tik jūs abu. Skirtingai interpretuojama situacija siejasi su lūkesčių prasilenkimu, kaskart vis didėjančiomis įtampomis, kurios mažajam gyventojui tikrai ne į naudą. Kita vertus, jūs pati nuolatos gyvenanti nežinioje, galite tik dar labiau sustiprinti problemos sudėtingumą.
Galiausiai kalbėtis su žmogumi, su kuriuo gyvenate, yra būtina. Ypatingai apie santykius, kurie egzistuoja namų aplinkoje, apie jų ribose kylančius neaiškumus, nesusipratimus ir panašius dalykus. Tik bendraudami apie tikruosius sunkumus galime išvengti to, jog augdami jie visiškai suardys ryšį. Taigi klausimas lieka tik toks: kaip tai padaryti efektyviausiai? Nuostabu, kad jis jums taip pat iškilo.
Kaip jūs ir pastebėjote, bandymas apkaltinti kitą asmenį greičiausiai atneštų ne daug naudos, o dar gali ir pakenkti vaiko bei draugo bendravimui. Juo labiau kad kiekvienas jūsų elgėsi taip, kaip mokėjo, nesulaužė jokių išankstinių susitarimų, įsipareigojimų, kurių nebuvo. Tai labai svarbu suvokti – draugas nebuvo prisiėmęs atsakomybės, kad taps jūsų vaiko globėju, leis su juo laiką, auklės jį ir panašiai. Dėl to nereikėtų rinktis tokios mąstymo krypties, jog tam tikri dalykai turėtų būti savaime suprantami. Taip nėra.
Taigi pradėti vertėtų nuo bandymo pasakyti, kad jūs namuose matote problemą, kurios sprendimo norėtumėte ieškoti kartu. Svarbu pasakyti, kad jūs prisiimate atsakomybę už tai, jog anksčiau neaptarėte šio klausimo. Norint, kad pokalbis netaptų puolimu ar noru, jog kitas asmuo elgtųsi taip, kaip jūs įsivaizduojate, svarbiausia daugiau kalbėti apie save, o ne apie tai, kaip netinkamai elgiasi partneris. Jei norite pasakyti, kad jums nepatinka jo bendravimas su mažyliu, geriausia pirmiausia paklausti, kaip jis jaučiasi dėl to, kad su jumis gyvena jūsų vaikas? Ką jis jaučia mažyliui? Kokius sunkumus jam sukelia buvimas trise ir panašiai?
Išklausiusi savo draugo poziciją, galite įvardinti tai, jog jums kyla daug neigiamų jausmų, kai matote jų bendravimą, tiksliau * nebendravimą. Neretai norėtumėte, kad draugas skirtų vaikui daugiau dėmesio, kad jūs bendrautumėte apie vaiko auklėjimą ir panašiai. Pokalbio metu nevertėtų slopinti savo jausmų, kita vertus, nereikėtų kurti vaizdo, jog dėl visko kaltas draugas.
Greičiausia pirmas pokalbis neatneš norimų rezultatų, o tik iškels sunkumą į paviršių. Tai reiškia, kad ilgai slėpti jausmai, skirtingi lūkesčiai ir įsivaizdavimai, gali sukelti ir pykčio protrūkius ar kitokias emocines išraiškas. Tačiau nereikėtų nusiminti ar priimti to kaip galutinio rezultato. Nusiraminus, pokalbį verta tęsti. Gali būti, kad situacijos išsiaiškinimas ir sprendimo, kaip gyvensite toliau, suradimas užims ne vieną aiškinimosi ir kalbėjimosi seansą.
Gali būti ir taip, kad jūsų draugas visiškai nebus pasiruošęs prisiimti tėvystės pareigų ir situacija liks tokia pati. Visgi jis tam turi teisę. Tačiau tokiu atveju verta aptarti, ką jis gali ir ko negali sakyti ar daryti su jūsų vaiku, net jei ir neprisiima jokios atsakomybės jo auginimo procese.
Rašykite: psichologui@delfi.lt