Mokykloje neklauso, mokytoja net iš pamokų išvaro, vaikai ir jų tėvai skundžiasi, kad sūnus vaikus muša, o jis grįžęs skundžiasi, kad jį kiti (stipresni) muša. Net į būrelius, kuriuos anksčiau mėgo (karpinių, keramikos) nenori eiti.
Aš pykstu ant jo, skiriu bausmių: uždraudžiau žaisti kompiuteriu, riboju televizoriaus žiūrėjimą, kartais ir diržą paimu, nors suvokiu, kad taip negalima, bet ką su juo daryti?
Dar yra 3 m. jaunesnė dukra, tai ir su ja mušasi, išvadina negražiais žodžiais. Gal viskas dėl to, kad jam trūksta tėvo dėmesio - jis užsienyje, grįžta kokį kartą per metus, o paskambina retai. O dabartinis mano vyras (nors jau virš 7 m. augina mano sūnų) nelabai moka elgtis su vaikais, tiksliau, nemoka skirti vaikams dėmesio, nors neišskiria mūsų dukros ir mano sūnaus.
Gal ir aš mažokai to dėmesio sūnui skiriu, bet per visus darbus kartais nei jėgų, nei noro nelieka bendrauti su vaikais. Gal galite patarti, nes jaučiu, kad toliau bus dar baisiau. Bijau, kad ir iš namų pradės bėgti. Nebežinau nei kaip jam padėti, nei sau - jau net naktimis negaliu miegoti nuo to galvojimo.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Įsivaizduokime, kad jūs atėjote konsultuotis. Tokiu atveju aš konsultuočiau ir jūsų sūnų, ir visą jūsų šeimą. Štai jūs nemiegate dėl sūnaus.
Priminčiau: naujagimiai taip pat neleidžia mamoms užmigti. Kartais jie rėkia visą naktį. Ir mamai su tėčiu tenka nemiegoti. Tačiau dažniausiai mes tai priimame natūraliai. Kur kas sunkiau susitaikyti, kai užmigti mums neleidžia vyresni vaikai: jūsų atveju, dešimtmetis, o dar dažniau - paaugliai.
Tik naujagimis neleidžia mums užmigti tiesiogiai – rėkia. Ir nuraminimui renkasi paprastą priemonę - krūtį, lingavimą, mamos balsą. O štai mokyklinio amžiaus vaikas savo diskomfortą reiškia netiesiogiai: blogai mokosi, pasireiškia agresija, neprisitaiko prie aplinkos. Ir nuraminimui jam reikalingos netiesioginės priemonės: supratimas, palaikymas, tikėjimas juo. O kartais tiesiog šeimos gyvenimo pertvarkymas.
Bet kokiu atveju, tai - pirmiausia yra vaiko emocinio nepasitenkinimo išraiška. Tai reiškia, kad jūsų vaiko viduje apsigyvena pragariškai bloga savijauta. Joje susimaišo pyktis, kaltės jausmas, savęs nemėgimas, nepasitikėjimas suaugusiais. Tai būsenai išreikšti jam trūksta ir žodžių, ir priemonių.
Prieinamos priemonės - išprovokuoti jūsų, mokytojos, sesers pyktį ir bausmę, ko nors atsisakyti, nesimokyti. Pakartosiu: jei jis būtų naujagimis, jis tiesiog rėktų. Dabar jis reiškiasi kitaip. Ar baustumėte naujagimį už rėkimą? Neleidžiate žiūrėti televizoriaus - ar neduotumėte naujagimiui žaisliuko?
Imčiau jūsų sūnų konsultuoti, leisčiau jam kalbėti, piešti, statyti savo šeimą iš žaislinių lėlių. Per kelis susitikimus, jei laimėčiau jo pasitikėjimą, laukčiau pirmų rezultatų. Bet netikėčiau greitu stebuklingu „apsivertimu“. Laukčiau pablogėjimo, recidyvo.
Na, o kam konsultuočiau jus, o dar geriau - visą jūsų šeimą?
Jūsų būsena, be abejo, yra panaši į sūnaus, tik jūs galite tiksliau išreikšti, kas su jumis vyksta: pykstate ant jo ir ant savęs, nes rašote: aš pykstu ant jo; suvokiu, kad taip negalima. Kažkiek ir ant vyro pykstate: nelabai moka elgtis su vaikais. Todėl jūsų bausmės greičiausiai yra ne gudri pedagoginė priemonė, bet bandymas bent ką nors padaryti, kad nesijaustumėte bejėgė. Kažkas turi išgirsti jūsų sielos klyksmą!
Kas vyksta jūsų šeimoje? Matyt, dėl to jums taip pritrūksta vyro šalia, kad viską - ir meilę ir liūdesį, ir pyktį - turite jausti jūs viena. Ir bausti, ir mylėti - viena. Jums nėra lengva. Žinoma, jūsų jaunesnioji dukra tai jaučia ir nenori būti jums papildoma našta. Todėl pagal kontrastą su broliu yra „patogesnė“.
Brolis jaučia šį skirtumą, tampa „per sunkiu, nepakeliamu“ ir užima kontrastišką „blogiuko“ vaidmenį. Jums iš tikrųjų per daug tokio sudėtingo sūnaus. Trūksta vyro.
Toks požiūris reikalauja ne tik atsižvelgti į jūsų sūnų, bet ir į visą šeimą. Kam tai daryti? Argi neužtenka vien sūnaus, argi reikia dar didinti problemų kiekį, kai viskas ir taip, atrodo, aišku?
Matote, jei mes kreipsime dėmesį tik į jūsų sūnų, jis tiesiog supras tai kaip auklėjimo priemonę: esu blogas - turiu tapti geras. Tačiau tada pagalba bus labai trumpalaikė, nes šeimos gyvenimas vėl privers jį, arba kokį nors kitą šeimos narį tapti „blogiuku“. Kam? Kad šeimoje išliktų įtampa, reikalingi iššūkiai. O įtampos reikia, kad vyktų gyvybė. Be įtampos gyvybė išsenka, prasideda sąstingis, nuobodulys, išnyksta vystymasis.
Todėl, kaip bebūtų sunku jums tuo patikėti, kažkokiame lygmenyje šiuo metu jūsų šeimai reikalingas „blogiukas“, kad šeima neiširtų, nesuskiltų, nenumirtų. Tai labai keista, tačiau sūnaus problemos šiuo metu jūsų vystimosi „kuras“.
O ką reiškia „vystytis“?
Reiškia:
- mokytis išlaikyti balansą tarp „gerbiu save - myliu sūnų“;
- patirti save naują: “Galiu būti ragana, galiu būti fėja, galiu būti psichologė“;
- pažinti šiuolaikinius vaikus: “Pasirodo, dabar daug tokių, o kas gi tada vyksta mūsų visuomenėje?“ ;
- pažinti save ir savo santuoką: „O kas gi vyksta tarp manęs ir vyro? O kas mes esame vienas kitam be vaikų?“
Ar galima viso to išvengti, ar galima gyventi be sūnaus problemų, ar reikia to, ar negalima jaukiai snausti geroje, ramioje, sėkmingoje šeimoje?
Išvengti negalima. Gyventi be problemų – tai tik perkelti problemą kitam. Reikia to? Taip, reikia. Geroje ir taikioje šeimoje snausti galima, bet tik televizijos kalėdinėje reklamoje. Todėl būkite drąsi, priimkite šią situaciją kaip iššūkį, ieškokite artimų sielų - tūkstančiai mamų pasidalins su jums tuo pačiu. Būkite mokinė šioje gyvenimiškoje situacijoje.
O jei jūs norėjote iš manęs konkretaus stebuklingo recepto, atleiskite: aš pats mokinys tėvystėje, ir bijau, kad toks liksiu, kol anūkų atsiras...
Beje, manau, kad ir jus tai liečia. Taigi, tikėkimės, kad sėkmingai baigsime šią gyvenimo ir tėvystės mokyklą. Tuomet ir išsimiegosime.
Sėkmės,
Olegas Lapinas
Rašykite psichologui: psichologui@delfi.lt
