Jam tenka gyventi narve, pririštam, mušamam it šuniui, ir treniruotis tapti žudiku. Vienintelė viltis išlikti gyvam – pabėgti ir iš tėvo, galingiausio pasaulio juodojo raganiaus, gauti tris dovanas. Tačiau kaip Neitanui surasti tėvą, jei kiekvienas jo žingsnis sekamas ir jis negali niekuo pasitikėti – nei savo šeima, nei mergina?
Tai knyga apie raganas ir raganius, kurioje net ir ieškodami nerasite nė vienos pelėdos ir akinukų apskritais stiklais. Turbūt tai bus naujosios Bado žaidynės… Nuostabu ir visiškai įtikinama – man labai patiko.
Kate Atkinson, rašytoja
Tai naujoji Stephenie Meyer karūnos paveldėtoja.
The Times
Sally Green gyvena šiaurės vakarų Anglijoje. Kadaise ji dirbo įvairius darbus (apmokamus ir ne) ir net įgijo profesiją, bet galiausiai rado laiko prisėsti ir papasakoti istoriją, kuri jau seniai sukosi jos galvoje. Jai patinka skaityti, vaikštinėti gamtoje, bet norėtų gerti mažiau kavos. Romanas „Pusiau blogas“ – jos debiutas.
*****************
Sally Green. „Pusiau blogas“
IŠTRAUKA
Jis nemoka skaityti, nemoka rašyti, bet greitai išsigydo žaizdas.
Jis nekenčia baltųjų raganių, bet myli Analizą, vieną iš jų.
Jis nuo keturiolikos metų gyvena narve.
Jam tereikia pabėgti ir susirasti Merkurę, juodąją raganą, kuri, pasak gandų, valgo jaunuolius. Ir tai jam būtina padaryti iki septynioliktojo gimtadienio.
Juk taip paprasta.
*****************
antra dalis
mama
Stoviu ant pirštų galų. Nuotrauka ant koridoriaus stalo, bet niekaip jos nepasiekiu. Tiesiuosi, tiesiuosi ir besitiesdamas pirštais nuverčiu rėmelius. Jie sunkūs, garsiai tarkšteli ant grindų.
Sulaikau kvapą. Niekas neateina.
Atsargiai pakeliu rėmelius. Stiklas nesudužęs. Palendu po stalu ir atsisėdęs atsiremiu į sieną.
Mano motina gražuolė. Ši nuotrauka jos vestuvių. Ji markstosi saulėje, spinduliai žaidžia jos plaukuose, balta suknia, balta puokštė rankoje. Jos vyras šalia. Jis dailus, besišypsantis. Uždengiu jo veidą ranka.
Nežinau, kiek ilgai taip sėdžiu. Man patinka žiūrėti į mamą.
Pasirodo Džesika. Buvau pamiršęs, kad reikia klausytis, ar ji neateina.
Ji čiumpa nuotrauką.
Aš nepaleidžiu. Laikau įsikabinęs. Tvirtai.
Bet mano rankos suprakaitavusios.
O Džesika kur kas didesnė už mane. Ji trukteli, pastato mane ant kojų, ir rėmeliai išslysta man iš rankų. Ji pakelia juos kaire ranka, aukštai, ir nuleidžia skersai, perrėždama man skruostą kampu.
– Daugiau niekada nekišk nagų prie šitos nuotraukos.
džesika ir pirmasis pranešimas
Sėdžiu ant savo lovos. Džesika irgi sėdi ant mano lovos, pasakoja man.
– Mama klausia: „Ar atėjote jo pasiimti?“ O mergina prie durų atsako: „Ne. Ką jūs. Mes tikrai taip nesielgsime.“ Toji mergina nuoširdi ir labai stengiasi, bet ji tikra naivuolė.
Aš ją nutraukiu.
– O kas yra naivuolė?
– Neišmanėlė. Kvaila. Buka. Tokia kaip tu. Supratai?
Linkteliu.
– Gerai, dabar klausykis. Toji naivuolė sako: „Mes lankomės pas visas Anglijos baltąsias raganas ir raganius, kad informuotume juos apie naująsias taisykles ir padėtume užpildyti anketas.“ Mergina šypsosi. O šalia jos stovintis medžioklis nesišypso. Jis apsirengęs juodai, kaip ir jie visi. Jis įspūdingo stoto, aukštas, stiprus.
– O mama ar šypsosi?
– Ne. Tau gimus, mama niekada nebesišypso. Mamai nieko neatsakius, mergina iš Tarybos susirūpina. Ir sako: „Juk gavote tą pranešimą, taip? Tai labai svarbu.“ Ji peržvelgia savo popierius segtuve ir ištraukia laišką.
Džesika išlanksto dokumentą. Jis storo popieriaus, didžiulis, perlenkimai giliai įsirėžę. Švelniai paima, tarsi jis būtų kokia brangenybė. Ir skaito:
Pranešimas dėl Baltųjų Anglijos, Škotijos ir Velso raganų ir raganių tarybos nutarimo
Nutarta, kad, siekiant pagerinti visų baltųjų raganų ir raganių apsaugą, bus surašyti visi Britanijos raganiai ir raganos.
Visiems raganiams, raganoms, ragams ir ragoms (septyniolikos dar nesulaukusiems raganiams ir raganoms), kurie nėra grynakraujai baltieji raganiai, surašyti bus naudojama paprasta kodinė sistema, taikant šias nuorodas: baltasis / baltoji (B); juodasis / juodoji (J); eilinis / eilinė, t. y. ne raganius / ragana (E). Taigi puskodžiai bus užrašomi taip: B0,5 / J0,5 o pusgryniai: B0,5 / E0,5 arba J0,5 / E0,5. Motinos kodas rašomas pirmas; tėvo – antras.
Sieksime, kad pusiniai kodai egzistuotų kuo trumpiau (jokiu būdu ne ilgiau nei sukakus šešiolikai), kol asmeniui gali būti priskirtas vienas kodas (B, J arba E).
– Ar supranti, ką tai reiškia? – klausia Džesika.
Papurtau galvą.
– Tai reiškia, kad tu esi puskodis. Turi juodąjį kodą. Esi ne baltasis.
– Močiutė sako, kad aš – baltasis raganius.
– Ne, nesako.
– Sako, kad aš pusiau baltasis.
– Tu pusiau juodasis. Kai toji mergina perskaito pranešimą, mama vis tiek tyli, bet grįžta į namus, o lauko duris palieka praviras. Mergina ir medžioklis užeina paskui ją. Mes visi svetainėje. Mama sėdi krėsle prie židinio. Bet židinys nedega. Debora su Aranu žaidė ant grindų, bet dabar susėda jai iš šonų ant krėslo ranktūrių.
– O tu kur?
– Stoviu prie jos.
Įsivaizduoju Džesiką, stovinčią it įkastą, sunertomis rankomis.
– Medžioklis atsistoja tarpdury. Mergina su segtuvu prisėda ant kito krėslo krašto ir, laikydama rašiklį, pasideda segtuvą ant kietai suspaustų kelių. Kreipiasi į mamą: „Tikriausiai bus greičiau, jei aš užpildysiu anketą, o jūs tik pasirašysit.“ Mergina klausia: „Kas šeimos galva?“ Mama šiaip ne taip ištaria: „Aš.“
Mergina paklausia, kuo mama vardu. Mama atsako, kad ji – Kora Byrn. Baltoji ragana. Elzės Ašvort ir Deivido Ašvorto duktė. Jie – baltieji raganiai. Mergina klausia, kas jos vaikai. Mama atsako: „Džesika, aštuonerių. Debora, penkerių. Aranas, dvejų.“
Mergina klausia: „Kas jų tėvas?“ Mama atsako: „Dynas Byrnas. Baltasis raganius. Tarybos narys.“ Mergina klausia: „Kur jis?“ Mama atsako: „Miręs. Nužudytas.“ Mergina sako: „Užjaučiu.“ O paskui klausia: „O kūdikis? Kur kūdikis?“ Mama atsako: „Jis ten, tame stalčiuje.“
Džesika atsisuka į mane ir paaiškina:
– Kai gimė Aranas, mama ir tėtis daugiau vaikų nebenorėjo. Jie atidavė jo lovelę, vežimėlį ir visus kūdikiškus daiktus. Šitas kūdikis nelauktas, todėl turi miegoti ant pagalvės stalčiuje, suvystytas į senus Arano vystyklus. Niekas neperka jam nei žaislų, nei dovanų, nes žino, kad ji jo nenorėjo. Niekas nenori tokio kūdikio. Mama gavo tik vieną atviruką, bet ant jo nebuvo užrašyta „Sveikinimai“.
Tyla.
– Ar nori išgirsti, kas ten buvo parašyta?
Papurtau galvą.
– Buvo parašyta: „Pribaik jį.“
Įsikandu krumplius, bet neverkiu.
– Mergina prieina prie kūdikio stalčiuje, medžioklis irgi, mat nori apžiūrėti tą keistą, negeidžiamą padarą. Net ir miegantis tas kūdikis baisus ir šlykštus, menko, susisukusio kūnelio, šiurkščios odos ir pasišiaušusiais juodais plaukais. Mergina klausia: „Ar jis jau turi vardą?“ – „Neitanas.“
Džesika jau atrado būdą, kaip ištarti mano vardą tarsi kažką šlykštaus.
– Mergina klausia: „O jo tėvas?..“ Mama neatsako. Negali, nes tai pernelyg klaiku; nepakeliama. Tačiau vos pažvelgę į tą kūdikį visi mato, kad jo tėvas – žudikas. Mergina sako: „Galbūt galėtumėt užrašyti jo tėvo vardą.“ Ir nuneša tą savo segtuvą mamai. Dabar mama jau verkia, net negali užrašyti to vardo. Nes tas vardas yra paties baisiausio pasaulyje juodojo raganiaus.
Noriu pasakyti „Markas“. Jis – mano tėvas, ir aš noriu ištarti jo vardą, bet labai bijau. Visada labai bijau ištarti jo vardą.
– Mergina vėl prieina pažiūrėti į miegantį kūdikį ir ištiesia ranką jį paliesti... „Atsargiai!“ – perspėja medžioklis, nes nors tie medžiokliai ir niekada nebijo, su juodąja raganyste elgiasi atsargiai.
Mergina sako: „Juk jis tik kūdikis.“ Ir delno viršumi paglosto jam nuogą rankytę. Kūdikis sujuda ir atsimerkia. „O dievuliau!“ – šūkteli mergina ir atšoka. Ji susivokia, kad nereikėjo liestis prie tokio šiurpaus padaro, ir nulekia į vonią plautis rankų.
Džesika ištiesia ranką, tarsi norėdama mane paliesti, bet paskui ją atitraukia ir sako:
– Nė neprisiliesčiau prie tokio blogio kaip tu.
tėvas
Stoviu priešais vonios veidrodį ir spoksau į savo veidą. Aš visai nepanašus į savo mamą, nepanašus į Araną. Mano oda kiek tamsesnė už jų, rudesnė, o plaukai – juodi it smala, bet didžiausias skirtumas – mano akių juoduma.
Aš nepažįstu savo tėvo, niekada nesu jo matęs. Bet žinau, kad mano akys – tai jo akys.
