Pirmieji Lietuvoje
Muzikologė R. Povilionienė Labradoro retriverę Gamą prieš dešimt metų gavo dovanų iš savo mokinių – mokė skambinti fortepijonu brolį ir seserį. „Pradėjau domėtis kitomis retriverių veislėmis ir sužinojau apie garbanotuosius. Prieš aštuonerius metus iš Maskvos parsivežėme juodą retriverę Betą. Tai buvo pirmasis šios veislės šuo Lietuvoje“, – sako R. Povilionienė.
Beta atitiko visus savo veislės standartus, laimėjo ne vieną apdovanojimą pasaulinėse šunų parodose. Labai gaila, kad Betos nesisekė sukergti, ji negalėjo susilaukti šuniukų.
Povilioniai prieš šešerius su puse metų iš Švedijos atsivežė rudakailę Desę, kuri turi Didžiosios Britanijos, Naujosios Zelandijos ir Suomijos garbanotųjų retriverių genų. Jai buvo surastas partneris iš Australijos. Desė susilaukė pirmosios ir kol kas vienintelės vados Lietuvoje –
atsivedė šešis šuniukus. „Labai laukėme juodų, bet penki buvo rudi. Tai keista, nes paprastai juoda spalva dominuoja“, – stebisi Rima.
Šių šunų veisimas yra sudėtingas. Povilioniai dalyvavo veisėjų konferencijoje Suomijoje ir sužinojo, kad tik prieš dvejus metus pirmą vadą pavyko išvesti Norvegijoje.
Iš pirmosios Desės vados vienas šuniukas iškeliavo į Maskvą, kitas – į Švediją. Keturi liko Lietuvoje. Povilioniai pasiliko kalytę Astrą. Bertą šiuo metu globoja laikinai, nes jos šeimininkai išvyko į Ameriką.
Kieme – šildomas namelis
Keturios garbanotosios retriverės ir senbuvė Labradoro retriverė Gama pripildo namus tikro siautulio. Garbanotieji retriveriai yra tvirti, stiprūs, bet kartu ir elegantiški šunys. Iš kitų veislių jie išsiskiria garbanotu kailiu nuo ausų iki uodegos galiuko, todėl kartais painiojami su pudeliais. Kailis neturi pavilnės, nuolat nesišeria. Garbanos trumpos, nekerpamos. „Kailio šukuoti nereikia, nes galima sugadinti garbanas“, – sako Rima.
Šie šunys yra protingi, lengvai dresuojami. Povilioniai savo augintines išmokė nelipti į antrą namo aukštą. Laiptai neužtverti, bet to ir nereikia – šunys žino, kad jų teritorija pirmame aukšte. Jei į namus įleidžia po vieną, kiti lauke stovi prie durų ir loja, pavydėdami dėmesio.
Kieme šunys turi savo šildomą namuką, tarsi apartamentus, jame ir gyvena. Namelyje įrengta net vonia šunims maudyti. Meistras, kuris statė vonią, teiravosi: ar joje maudysis patys namų šeimininkai? „Kai maudžiau pirmą šunį, bėgo ir bėgo rudas vanduo. Maniau, kad iš vandentiekio toks nešvarus teka. Ant rudo ar juodo kailio nematyti jokių nešvarumų. Jei išsipurvina, kailis išdžiūsta ir atrodo švarus“, – sako Rima.
Rytiniai žaidimai
Garbanotieji retriveriai draugiški, savarankiški, mėgsta šeimininko draugiją. „Vežame šunis pabėgioti po pievas, jiems patinka medžioti peles ir kurmius. Vos tik paleidžiame automobilio variklį ar atidarome bagažinę, iš karto šoka vidun. Kartą pabandėme pasislėpti – tuoj pat pradėjo nerimauti ir mūsų ieškoti“, – šypsosi Girėnas.
Povilioniai pasakoja, kad jų namuose rytas prasideda ne nuo maisto ar tualeto reikalų. Pirmiausia šunys turi ką nors įsikandę panešioti.
Ir tikrai, kol kalbėjomės, vienas šuo nuolat zujo aplink stalą įsikandęs plastikinę žaidimų lėkštutę. Visiems svečiams ją rodė, kaišiojo, bet jokiu būdu nesutiko atiduoti. „Jie ir batus atneša. Jei ne tą paima, paprašome ir kitą paduoda“, – šypsosi Rima Povilionienė.
Faktų kalba
Kadaise visoje Didžiojoje Britanijoje garbanotieji retriveriai padėdavo medžiotojams, atnešdami pašautus paukščius iš vandens (angl. retrieve – surasti ir atnešti). Vėliau buvo auginami kaip namų šunys, bet iki šiol išsaugojo medžioklinius gebėjimus.
Manoma, kad garbanotieji retriveriai kilę iš Anglijos. Kelis šimtus metų veikiantis Anglijos veislyno klubas šiuos šunis pradėjo registruoti nuo 1800 metų. Oficialiai veislė pripažinta 1854-aisiais. Panašiu metu garbanotųjų retriverių jau buvo ir Australijoje, jų į šį žemyną atvežė kolonistai.
XIX a. antrojoje pusėje garbanotieji retriveriai buvo tokie populiarūs kaip dabar Labradoro ir auksaspalviai retriveriai.
Pirmasis garbanotųjų retriverių klubas Anglijoje įkurtas 1896 metais, nustatytas ir veislės standartas.
Po Pirmojo pasaulinio karo šių senoviškos veislės šunų populiarumas gerokai sumažėjo. Daug jų mirė badu per Antrąjį pasaulinį karą. XX a. penktajame dešimtmetyje veislė pradėta atkurti.
Dabar Suomijoje užregistruota 500 garbanotųjų retriverių. Kaimynai latviai ir baltarusiai neturi nė vieno, Estijoje yra apie 10, Lenkijoje – 2, Rusijoje – apie 60.