Vytauto V. Landsbergio knygą „Rudnosiuko istorijos 2“ išleido leidykla „Dominicus Lituanus“, iliustravo Jonas Landsbergis.
Po dvidešimt metų
Liko atpažįstamas iš senojo „Rudnosiuko“ pasakojimo naivumas. Liko žaidimai kalba, prasmių kūrimai ir apvertimai. Liko tas pats mylimas Rudnosiukas (veikiau Mikės Pūkuotuko ir Kūlverstuko giminaitis nei B. Brazdžionio ainis).
Nebeliko knygoje ano, jaunojo veržliojo autoriaus, pursloto žodingumo ir kupėjančio pertekliaus, žavingų amato klaidų. Tekstai griežtesnės struktūros, labiau disciplinuoti, „rašytojiškesni“. Nunyko laiko ženklai – visuomeninė tematika.
Jeigu pirmasis „Rudnosiukas“ buvo veikiau suaugusiųjų (ar bent jau solidžių paauglių) literatūra, tai antrasis man atrodo labiau tinkamas vaikams.
Suprantama, brandus skaitytojas perskaitęs ir palyginęs antrąją knygą su pirmąja turės savo nuomonę. Jam tik skaitant būtų pravartu prisiminti, kad ir jo akys yra kitos nei prieš dvidešimt metų.
Naivumo galia
Kai žmogus augdamas sulaukia garbingo –olikos metų amžiaus, jis staiga supranta, kad pasaulis nėra tobulas. Tame netobulame pasaulyje kažkaip reikia išgyventi, ir todėl labai vertingi jam yra tokio išgyvenimo vadovėliai.
Negali pasakyti, kad sekant Rudnosiuku užaugus būtinai tampama sėkmingais Generaliniais Direktoriais. To moko visai kitos knygos, tėvai, gatvė ir feisbukas. Rudnosiukas vaiką moko svarbesnio dalyko: savivertės. Ne visada gerai Rudnosiukui klojasi pasakoje – taip pat kaip ir mažajam skaitytojui jo vieninteliame gyvenime. Bet vaiko simpatijos lieka naivaus ir gero Rudnosiuko pusėje. Pagal etinį autoriaus patosą abi „Rudnosiuko istorijas“ lyginčiau su filmo „Forestas Gumpas“ žinia. Netikėta atšiauriame pasaulyje, beveik religine žinia, kad naivumas ir gerumas gali būti visa nugalinčia jėga.
Galbūt vienišam, galbūt „kitokiam“ vaikui tai yra sielos žaizdas gydanti, paguodžianti ir pralinksminanti knyga. Auginanti jo savivertę ir orumą.
Liaudies lingvistika
Žinia, kai ikimokyklinukai pradeda kalbėti, jie tuo pačiu azartiškai užsiima vaikiškąja kalbotyra: gretina panašiai skambančius žodžius, kuria naujus, suteikia netikėtas prasmes svertimžodžiams, negailestingai taiko ką tik suvoktas gramatikos normas viskam ir visur.
Taigi ir Vytautas V.Landsbergis išlaikė tą kalbos naujumo, jos „išradimo“ tiesiog čia bekalbant jausmą ir dosnia sauja dalinasi juo su skaitytoju. Ta naivioji lingvistika ypač komiškai atrodo, kai delnuose neskubant vartaliojamas koks nors žodis iš labai rimto suaugusiųjų pasaulio.
Man gražu, kai rašytojas ne bėga nuo klišių ir nuvalkiotų žodžių, o tiesiog ima tokį žodį, jį nušveičia iki žėrėjimo ir padaro centriniu teksto intarsijoje.
Gerai nupiešta!
Atskirai verta paminėti knygos iliustracijas. Jono Landsbergio grafika lakoniška ir išraiškinga. Dailininkas laisvai renkasi, ar tik iliustruoti konkrečią pasaką, ar ją vaizdu pakomentuoti, ar išplėsti pasakojimą savo lyrišku/ironišku vaizdo papildu. Meistro ranka piešta, ir versdamas puslapį laukiau ne tik naujos istorijos, bet ir naujo tos istorijos vaizdo komentaro.
