Paklausa auga kasdien
Daugiausiai šeimų fotografijų sukuria moterys fotografės. Skaistė Zabielaitė, Vaiva Jokužytė ir Jūratė Čiakienė vienai šeimai fotografuoti kaskart sugaišta valandą ar dvi, tačiau užsirašyti fotosesijai reikia gerokai iš anksto.
„Vienas klientas paprastai iš paskos atsiveda dar bent penkis. Pamatę draugų namuose kabančias fotografijas, daugelis užsigeidžia panašių savo šeimos nuotraukų“, – pasakojo fotografė S.Zabielaitė.
J.Čiakienė taip pat tvirtino, kad priimti visus norinčiuosius profesionalioje fotostudijoje įamžinti savo šeimą – sudėtinga. „Kiekvienai fotosesijai rengiesi iš anksto, o dvi valandos, kurios prabėga bendraujant su šeima ir fotografuojant, – nei daug, nei mažai.
Per dieną dirbu su dviem, daugiausiai – su keturiomis šeimomis“, – teigė J.Čiakienė.
Derina prie interjero
Fotografė V.Jokužytė pastebėjo, kad pastaruoju metu ypač populiaru šeimos fotosesijos nuotraukas spausdinti ne tik ant paprasto fotopopieriaus, bet ir ant didelio formato drobės.
„Graži, kokybiška nuotrauka, išspausdinta ant drobės ir įrėminta prabangiais rėmais, tampa vertybe, kone meno kūriniu. Manau, kad daugeliui svarbu namus puošti savojo gyvenimo akimirkomis, – sakė V.Jokužytė. – Žmonės apskritai mėgsta puošti namus fotografijomis. Neretai net fotosesijos foną, daiktus deriname pagal namų interjerą, o fotografijų formatą taip pat spausdiname tokį, koks tiks vienai ar kitai namų sienai.“
V.Jokužytė tikino, kad daugelis pageidauja ne spalvotų, o juodų ir baltų ar rudų ir baltų, vadinamųjų sepijos stiliaus nuotraukų.
„Matyt, žmonėms tai asocijuojasi su klasika, patikrintomis vertybėmis. Kita vertus, fotografijoje be daugybės spalvų lieka paslaptingumo, mistikos, išryškėja tikrosios emocijos, žvilgsnis, šypsena, nelieka nereikalingų detalių“, – sakė ji.
Džiaugiasi užfiksuotomis emocijomis
Šeimas fotografuojančios moterys užfiksavo naują tendenciją: žmonės nebenori fotografuotis išsidabinę. Vis dažniau šeimos į fotosesiją ateina kasdieniais drabužiais – su džinsais, marškinėliais.
„Daryti iš šeimos teatrą – vilkėti prabangius šventinius ar retro stiliaus rūbus ne taip įdomu, kaip užfiksuoti įprastai atrodančią, tačiau smagiai nusiteikusią šeimą, – sakė S.Zabielaitė. – Man smagu, kai pavyksta nufotografuoti šilumą ir meilę, tvyrančią šeimoje, tačiau būna, kad tam reikia sugaišti nemažai laiko. Šeimą reikia atverti, prakalbinti, prisijaukinti.“
J.Čiakienė pasakojo, kad ne pirmą kartą besifotografuojančias šeimas kur kas lengviau prikalbėti eksperimentams ir improvizacijoms. „Jei per pirmą fotosesiją tėtis nervinasi, nuolat kalba telefonu ir nesupranta, kam reikia tų nuotraukų, tai pamatę pirmuosius rezultatus daugelis patys įsitraukia į kūrybinį procesą – atsineša dėžę obuolių, mėgstamus vaiko žaislus, šeimos relikvijas“, – pasakojo ji.
„Džiaugiuosi, kai šeima ne tik leidžiasi būti plastilinu, iš kurio galiu lipdyti meno kūrinuką, bet ir kai jie patys atsineša plastilino ir lipdo jį kartu su manimi, – kalbėjo S.Zabielaitė. – Po fotosesijos gera išgirsti įvertinimą: „Keista, buvo smagu. Ir viskas? Jau dvi valandos praėjo?“
Istorija milijono nekainuoja
Moterys fotografės tikino, kad vienos fotosesijos kaina šeimų biudžeto nesuvalgo. Paprastai viena fotosesija šeimai kainuoja iki 500 litų.
Už šią sumą šeima gali išsirinkti 60–70 fotografijų iš fotosesijos. Vienos fotografės įrašo visas nuotraukas į kompaktinę plokštelę, kitos – atspausdina šeimos išsirinktas fotografijas. Brangesnė būna sudėtingesnė, daugiau laiko ir išradingumo reikalaujanti fotosesija, o keliasdešimties kadrų nesudėtinga fotosesija studijoje kainuoja 100 litų.
Atsiveda ir naminius gyvūnus
V.Jokužytė pasakojo, kad neretai į fotostudiją sugužėjus visam būriui žmonių, joje kyla tikra šeimyninė sumaištis.
„Siūlau klientams fotografuotis ne tik su vaikais, bet atsivesti ir tėvus, su savimi pasiimti mylimus naminius gyvūnus. Įsivaizduokit, kas darosi, kai krykštauja mažylis, laksto šuo, kampe pasislėpęs katinas, mama ir močiutė rūpinasi savo išvaizda, o tėčiai kalbasi telefonu darbo reikalais. Tačiau tokioje sumaištyje lengva pagauti tikras, nesuvaidintas šeimos gyvenimo akimirkas ir palikti jas atsiminimui“, – tikino ji.
„Būna, kad visą dieną tėčio nematęs vaikas vakare taip ima su juo dūkti, kad du įsisiautusius padaužas sunku nuraminti ir tuomet, kai fotosesija jau baigta, – pasakojo J.Čiakienė. – Žmonės atsipalaiduoja, studijoje ima jaustis kaip namie, nebesivaržo prieš kamerą, todėl ir besitęsiančios tos pačios šeimos fotosesijos tampa vis įdomesnės ir įdomesnės.“
Atsiskleidžia šeimos santykiai
Fotografės tikino, kad fotografuotis dažniausiai ateina laimingos šeimos, tačiau būna, kad fotosesija – mamos idėja, kuriai ne visi šeimos nariai pritaria.
„Ateina koks paauglys, kuriam viskas atrodo nesąmonė, neįdomu, „be ryšio“, ir tenka jo užsispyrimą kažkaip ištirpdyti, – neslėpė S.Zabielaitė. – Kai staiga pamatai, kad jis ima šypsotis, kai susikimba su visa šeima už rankų, džiaugiesi ne tik dėl nuotraukos, bet ir dėl to vaiko atradimo, kad jis šeimoje, kad jie vieningi.“
V.Jokužytė sakė atradusi savo receptą, kaip į šeimos fotosesiją įtraukti ir labiausiai užsispyrusius tėčius.
„Kadangi dažniausiai atskirai fotografuojame vaikus, vaikus su mama, brolius ir seses, žinodama apie nesukalbamą tėtį prašau jo atvažiuoti parsivežti šeimos likus dvidešimčiai minučių iki fotosesijos pabaigos. Tuomet jam neįgrista persirenginėjimai, pasigražinimai, daiktų perstumdymai ir per trumpesnį laiką padarome gražias bendras fotografijas“, – pasakojo ji.
Būna, kad fotografėms tenka apsimesti, kad negirdi ir nemato šeimos narių „pasišpilkavimų“. Tenka nekreipti dėmesio, kai vyras žmonai priekaištauja dėl per ryškaus makiažo, o sūnus per dantį traukią išsidabinusią seserį.
„Ir vis tiek dažniausiai džiaugiuosi laimingomis, darniomis šeimomis. Ko gero, nelaimingiems ir nekiltų idėja fotografuotis, fiksuoti šeimos istoriją“, – sakė J.Čiakienė.